Mokyklos lankymo pradžia – naujas gyvenimo etapas tiek vaikui, tiek visai šeimai. Kaip ir kiekviena nauja pradžia, ji suteikia gyvenimui naujų potyrių, spalvų, tačiau įneša ir nežinomybės, nerimo.
Patiria stresą
Vaikų psichiatro Lino Slušnio manymu, pirmokams reikia prisitaikyti ir adaptuotis prie griežtesnės nei darželio struktūros, nes pereinama prie 35 minučių pamokų rėžimo, kuris verčia vaiką būtent tiek laiko išsėdėti vienoje vietoje. „Kartais stebimasi, kodėl pirmokai dažnai laksto į tualetą. Pasirodo, jie nori būti tikri, kad juos išleis. Išmintingi mokytojai bet kada leidžia vaikams eiti į tualetą. Kai vaikai pamato, kad nėra jokios grėsmės – jiems nereikės kentėti, mokyklos keliamas stresas sumažėja“, – pasakojo jis.
Psichiatras teigė, kad kai kurie mokytojai norinčiam į tualetą mokiniui liepia palaukti iki pamokos galo. Anot mediko, kentėdamas vaikas patiria stresą. L.Slušnys pridūrė, kad pradinukai nuolat jaučia nerimą ir dėl to, kad kažko nesugebės padaryti. Jis pabrėžė, kad tėvų vaidmuo pirmoko gyvenime yra labai svarbus. Pasak jo, būtina išmokyti vaiką spręsti konfliktus su klasiokais, pasakoti, ką jaučia. Vaikas turi mokėti išsipasakoti, pavyzdžiui, pasakyti: „Aš dėl tavo žodžių pykstu, aš įsižeidžiau.“ Psichiatras pabrėžė, kad vaikas vienas, be tėvų pagalbos neturėtų kovoti ir su patyčiomis.
Jaudinasi ir tėvai
Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus dienos stacionaro poskyrio medicinos psichologė Jolanta Zujevič sakė, kad pirmaklasio dvasinė būklė labai priklauso nuo daugelio veiksnių. Mat naujas mokyklinis etapas visada siejamas su rūpesčiais ir džiaugsmais, naujais uždaviniais šeimai.
„Gyvenimas iš tiesų pasikeičia, tačiau septynmečiai nesuvokia to, kas ir kaip bus. Kai kurie gali labai džiaugtis tuo, kad išmoks skaityti ir rašyti, ras naujų draugų. Kiti dar nori žaisti ir visai nenori laikytis taisyklių, paklusti reikalavimams, – sakė J.Zujevič. Ji pabrėžė, kad stresą patiria ir tėvai, nes jiems tenka perplanuoti savo laiką, nuspręsti, kas lydės vaiką į mokyklą, kas parveš namo ir t. t.
Anot J.Zujevič, tėvai būgštauja, ar vaikas pritaps, kaip jam seksis mokytis, ar mokytoja bus gera ir supratinga, ar namo parėjęs vaikas atsirakins duris ir paruoš pamokas. Tačiau dėl to gali nerimauti ir vaikai. Psichologė atkreipė dėmesį, kad tėvų nuotaikos persiduoda vaikams, todėl prie vaikų reikia vengti tokių pasvarstymų ir pokalbių. Teigiamas tėvų nusiteikimas nuramina ir vaiką.
Kaimo vaikams sunkiau
„Vaikui, atsidūrusiam geroje aplinkoje – tarp geranoriškų mokytojų, draugiškų klasiokų, gali viskas patikti. Kaimo vietovėse dauguma vaikų nelanko darželio. Visas jų pasaulis – šeima, namai. Jei vaikas nesusipažinęs su mokyklos aplinka, jam gali kilti įvairių dvejonių, baimių. Būtų naudinga būsimam pirmaklasiui parodyti mokyklą, klasę, kurioje jis mokysis“, – sakė J.Zujevič.
Ji pridūrė, kad pasakoti apie mokyklą reikia džiaugsmingai arba sekant pasakas su laiminga pabaiga, pavyzdžiui, kaip kiškis ėjo į kiškučių mokyklėlę. „Labai svarbu kasdien pasiteirauti vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje, ką naujo jis sužinojo, o ne klausinėti, kaip buvo įvertintas. Daug geriau pasidžiaugti vaiko sėkme, dažniau pagirti jį net už menkas pastangas. Tada jis gali pasijusti svarbus, nes padidėja jo savivertė“, – sakė psichologė.
J.Zujevič teigimu, šiuolaikiniams vaikams dažnai tenka padėti ruošti namų darbus, nepalikti jų vienų, nes laikui bėgant gali atsirasti jų mokymosi spragų, jie gali nenorėti lankyti pamokų. Vaikams bendraujant su bendraamžiais, būna įvairių nesusipratimų, pykčių, apkalbų. Svarbu mokyti vaikus neįsivelti į konfliktus, spręsti problemas savarankiškai, ieškant kompromisų.
Neapkraukite lūkesčiais
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro Psichologijos skyriaus vadovė Sigita Kemerienė sakė, kad jei vaikas lankė priešmokyklinio ugdymo grupę, šis gyvenimo pokytis jam bus mažesnis, o jei į mokyklą atėjo iš namų aplinkos, nelankęs vaikų darželio, jam gyvenimo pokytis, be abejo, bus didesnis. „Ar vaiko išgyvenimai pradėjus lankyti mokyklą bus teigiami ar ne, labai priklauso nuo jo patirties, tėvų ir mokytojų elgesio“, – sakė ji.
Anot S.Kemerienės, septynmečiai paprastai būna smalsūs, aktyvūs, nori pažinti pasaulį, sužinoti naujų dalykų, mokytis. Svarbu palaikyti jų iniciatyvumą, jo neužgesinti pernelyg dideliais lūkesčiais ar reikalavimais. Jos teigimu, vaiko požiūriui į mokyklą ar mokymąsi įtakos turi tėvų turima patirtis ir nuostatos. Jei tėvai mokyklą laiko didelių galimybių šaltiniu, kupinu pažinimo, bendravimo džiaugsmo, tikėtina, kad ir vaikų nuostatos bus panašios. Jei tėvams mokykla asocijuojasi su katorgos metais, vaikų požiūris bus toks pat. Tai, be abejo, veikia vaikų savijautą ir adaptaciją mokykloje.
Praverčia tėvų pagalba
Rasa Kardaitė, Šeimos centro „Kartu saldu“ tėvystės įgūdžių grupių vadovė, Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos vadovė
Vaiko ėjimas į pirmą klasę – iššūkis kiekvienai šeimai. Jos laukia nauja veikla, nauji rūpesčiai ir nauja dienos rutina. Visa tai, kas nauja, sukelia stresą pirmiausia suaugusiesiems, tėvams. Pirmokėliams tai – nauja patirtis, dažniausiai jie nelabai supranta, kodėl tėvai tokie įsitempę ir susijaudinę.
Vaikų atsakomybės ugdymas priklauso nuo tėvų nuostatų ir įgūdžių. Tėvai, kurie jaučiasi atsakingi už savo vaikus, nori, kad jiems sektųsi mokykloje, kad jie sėkmingai ją baigtų, galėtų studijuoti ten, kur nori, kad jaustųsi laimingi. Todėl stengiasi kaip įmanydami padėti jiems paruošti namų darbus, bet ilgainiui pavargsta, bando keisti susiklosčiusią situaciją ir nusprendžia nebesėdėti šalia savo vaikų kiekvieną vakarą, neruošti namų darbų, kiekvieną rytą neklausinėti, ar tikrai viską pasiėmė į mokyklą.
Tada situacija pablogėja, dažniau sulaukiama mokytojų laiškų ir skambučių, padaugėja neigiamų pažymių. Dažnai nuliūdę ir nusiminę tėvai grįžta prie senosios tvarkos, sėda vakarais prie stalo ir, užuot skaitę knygą, žiūrėję mėgstamą laidą, emocinio polėkio pagauti pamiršta, kad turi savo gyvenimą. Dažnai mokytojai prašo tėvų prižiūrėti, kad vaikas atliktų namų užduotis. Tačiau tėvai, primygtinai to reikalaudami, skatina kovą, konfliktus namuose. Jei pasitartų su vaikais ir kartu nuspręstų, kada ir kaip jie turi mokytis, o po to tik padėtų laikytis susitarimų, tėvų skatinimas būtų sėkmingas.
Tėvai dažnai nežino, kaip reaguoti, kai vaikas nepagarbiai elgiasi, neklauso. Jie mano, kad atsako už viską, kas atsitinka jų vaikams. Tačiau tėvai atsakingi ir už vaiko asmenybės ugdymą. Svarbu, kad jie leistų patiems vaikams suvokti savo elgesio pasekmes. O vaikai turi aiškiai suprasti, kokios bus blogo elgesio pasekmės, ir tai padaryti jiems turi padėti tėvai savo elgesiu, bendravimu. Tėvai dažnai pamiršta, kad vaikai – labai geri stebėtojai, kurie mokosi iš tėvų ir bando tai kartoti. Svarbu parodyti, kad tėvai tiki ir pasitiki vaikais, tiki, kad jiems tikrai pavyks. Tėvai turi pasakyti vaikams, kad jei jiems nepavyks ir kitą kartą, tikrai jiems padės.
VL žurnalistė Henrieta Aleknienė
