Paprastai vienam iš tėvų išvykus uždarbiauti į užsienį, po kurio laiko emigruoja ir visa šeima. Tačiau nekuriant planų ilgam įsikurti užsienyje, ne vienas nori, kad jų vaikai vis dėlto mokytųsi lietuviškose mokyklose. Tai nuotoliniu būdu padaryti šiuo metu galima keliuose šalies miestuose.
Norėtų bent vienos
Tokios statistikos, kiek panevėžiečių nuotoliniu būdu mokosi kitų miestų mokyklose, nėra – miesto specialistai tuo nesidomėjo. Tačiau kad yra toks poreikis ir Aukštaitijos sostinėje, neabejojama. Panevėžio miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Eugenijus Kuchalskis sako, kad norima tokią mokyklą turėti ir Panevėžyje. Taip esą būtų patogiau mūsų apskrities žmonėms – nereikėtų ieškoti tokios mokyklos kituose miestuose.
Kita vertus, yra tam tikri reikalavimai tiems, kurie nori mokyti moksleivius nuotoliniu būdu. Visų pirma reikia gauti Švietimo ir mokslo ministerijos pritarimą. Kartu reikia turėti techninę bazę, programas, pasiruošti tokiam darbui. E. Kuchalskio žiniomis, šiuo metu šalyje tokią teisę turi tik kelios bendrojo lavinimo mokyklos – Vilniuje, Šiauliuose ir Akmenėje. Jos gali mokyti gyvenančiuosius užsienyje.
Panevėžyje tam ruošiasi trys mokyklos – Juozo Miltinio gimnazija, „Verdenės“ ir Rožyno pagrindinės mokyklos. Tikimasi, kad nuo kitų mokslo metų bent viena jų jau galės moksleivius mokyti nuotoliniu būdu.
„Esame įsirašę į planus tuos dalykus“, – sako E. Kuchalskis.
Pasak jo, ministerijos nuostata buvo, kad tokių mokyklų šalyje nebūtų daug. Nepaisant to, manoma, kad regione tokia mokykla turėtų būti – poreikis tam yra.
„Būtų patogiau tėvams, jei vaikai mokytųsi Panevėžio mokyklose“, – mano vyriausiasis specialistas.
Jo teigimu, kartais tėvai nesupranta, kodėl turėtų tartis su Šiaulių ar Vilniaus mokyklomis dėl nuotolinio mokymosi.
Tėvai teiraujasi
Pasak E. Kuchalskio, šią vasarą keitėsi pati tvarka. Anksčiau mokyklose buvo nemažai mokinių, kurie mokėsi savarankiškai ir atsiskaitydavo nuotoliniu būdu, dabar gi šios galimybės labai apribotos ir mokyklos, kuriose mokytasi savarankiškai, to nebegali daryti. Be to, šalies mastu išvysta, kad neretai moksleiviai mokosi dvigubai – ir užsienio mokykloje, ir Lietuvos. Laikoma, kad tai pinigų švaistymas, ir tokiems lietuviams palikta galimybė mokytis tik tris dalykus nuotoliniu būdu – geografiją, istoriją ir lietuvių kalbą. Tokiu būdu siekiama išlaikyti lietuvybę. Tie emigrantai, kurie nori baigti lietuvišką mokyklą nuotoliniu būdu, dabar turi pristatyti pažymą, kad nesimoko jokioje užsienio mokykloje. Tuomet jie nuotoliniu būdu mokomi visų dalykų kaip ir likusieji Lietuvoje.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos direktorius Vytautas Raišys sako, kad puoselėja planus mokyti moksleivius nuotoliniu būdu. Nemažai panevėžiečių išvykę į užsienį ir priversti mokytis kitose šalies mokyklose, kai, jo manymu, galėtų tęsti mokslus savame mieste.
Direktorius teigė susiduriantis su tėvų klausimais, ar būtų galima pas juos mokytis nuotoliniu būdu.
„Tai natūralus poreikis, ir reikėtų jį tenkinti“, – įsitikinęs V. Raišys.
Gimnazijai, norinčiai mokyti nuotoliniu būdu, reikia programinės įrangos. Direktoriaus teigimu, ji nėra tokia, kad nebūtų galima įsigyti. Mokytojai taip pat gali to imtis.
„Matome, kad poreikis yra. Tai nebūtų šimtai moksleivių, bet dešimtys susidarytų“, – neabejoja jis.
Mokosi ne vien emigrantai
Vilniaus Ozo gimnazija jau apie dešimtmetį moksleivius moko nuotoliniu būdu. Tai ne vien kartu su tėvais išvykę į užsienį vaikai, bet ir anksti mamomis tampančios merginos, moksleiviai, turintys psichologinių problemų, pavyzdžiui, patiriantys patyčias mokykloje ir pan. Šios gimnazijos pavaduotoja ugdymui Laima Meškuvienė sako, kad mokinių trūkumu nesiskundžiama ir tai reikalinga. Tarp užsienyje gyvenančių moksleivių daugiausia tai būna laikinai išvykusiųjų vaikai, kuriems, tėvų manymu, reikalingas lietuviškas atestatas.
„Planuoja sugrįžti į Lietuvą ir siekia lietuviško išsilavinimo“, – sako ji.
Nuolat ten gyvenantieji mokosi bent tris minėtus dalykus, kad išlaikytų lietuvybę.
Pavaduotoja teigė mananti, kad šalyje tokių mokyklų ir dabar užtenka. Jos teigimu, nuotoliniu būdu galima priimti kiek nori mokinių – patalpos to neriboja. Tėvams taip pat didelių problemų nekyla, nes į mokyklą nereikia važinėti atsiskaitinėti. Tad, pavaduotojos manymu, jokio skirtumo, kur vaikas mokosi – Vilniuje, Šiauliuose ar kitame mieste. Iš esmės moksleivis pamatomas tik pamokų metu. Be to, mokyklai, norinčiai to imtis, reikia ir nemažai finansų, specifinės mokymo bazės.
Pasak pavaduotojos, nuotoliniu būdu vyksta kasdienis mokymas pagal tvarkaraštį kaip ir įprastoje mokykloje. Yra parengtos atskiros pamokos, numatytas laikas, kada mokinys turi prisijungti. Tiesa, tą laiką atskiru prašymu galima kiek koreguoti. Pavyzdžiui, laiko juostos neatitinka. Yra sukuriama tokia aplinka, kad mokinys jaustųsi kaip sėdėdamas klasėje – gauna informaciją, yra konsultuojamas ir kt.
„Pradėti nuo nulio būtų nelengva“, – mano L. Meškuvienė.
Daiva Savickienė
