Problema: Vaikas pripratęs, kad į mokyklą jį vedate jūs, taigi reikalauja šios tradicijos ir šiemet. O jūs manote, jog būti vedžiojamas jis jau per didelis ir į mokyklą turėtų nueiti pats.
Kodėl taip nutinka: Nepasitikintys savimi vaikai reikalauja daugiau suaugusiųjų globos. O ta globa kaip tik ir patvirtina jų nepasitikėjimą savimi. Tad jei nusprendėte, jog vaikas pajėgus nueiti į mokyklą pats – veikite!
Ką daryti? Rugsėjo pirmąją tėvai mokyklos kieme – normalus reiškinys. O štai jau antrąją dieną, drauge išeidami iš namų, atsisveikinkite su vaiku ir ramiai paaiškinkite, jog jis turi nueiti į mokyklą pats. Jūs jį stebėsite – iš kiemo, per langą, per balkoną. Iš pradžių jam labai svarbu galimybė atsigręžti, pamojuoti ranka. Tačiau netrukus jau ir kaip stebėtojos jūsų nebeprireiks.
2. Grąžiname atmintį
Problema: Su siaubu perskaitote raštelį, kurį vaikas paliko jums ant stalo – penkios klaidos viename kvadratiniame centimetre! Klausiate, kiek bus septyniskart aštuoni, o jis dairosi savo skaičiavimo mašinėlės.
Kodėl taip nutinka: Vaikas gerai pailsėjo, išsiblaškė. Prisiminkite save po atostogų – juk būna, kad sugrįžusi į darbą nebeprisimenate net savo darbinio elektroninio pašto slaptažodžio. Taigi nieko nuostabaus.
Ką daryti? Pradinukams bene svarbiausias mokslas – rašymas. Taigi kasdien skirkite po pusvalandį, kad vaikas prisimintų raidelių rašymą ir jau išmoktas rašybos taisykles. Duokite vaikui nedidelį tekstą – tegul jį nurašo, atlieka visas pernai išmoktas operacijas (pvz. pabraukia veiksnį, tarinį). Keletą dienų parašykite neilgus diktantus. Paskaičiuokite mintyse, pasikartokite daugybos lentelę.
Jei vaikas jau vyresnis – paraginkite parašyti trumpą rašinėlį, kad ir įspūdžius apie vakar žiūrėtą filmą. Tipiški matematikos veiksmai, kuriuos jis atlikdavo pernai, kaipmat sugrąžins atmintį.
Deja, su vyresnių klasių moksleiviais sunkiau. Pasak psichologų, vienas patikimiausių būdų sugrąžinti paauglį iš atostogų ar po ligos į mokyklą – skirti jam konkrečias pasiruošimo mokyklai užduotis: pats pirkdamas vadovėlius, ieškodamas pratybų sąsiuvinių ir kanceliarinių reikmenų jis palengva mintimis sugrįš ir prie mokyklinio ritmo.
3. Permainos ne į gerą
Problema: Jūsų vaikas dvejus metus lankė sporto būrelį, jam puikiai sekėsi. O šiemet pareiškė, kad daugiau ten neis. Nors jūs ir treneris puoselėjote geriausių vilčių.
Kodėl taip nutinka: Veikiausiai tai – baimė. Jis jaučia, kad laukiate iš jo puikių rezultatų, tačiau būgštauja, jog nepavyks pateisinti vilčių. Kita vertus, tai gali būti brandus sprendimas, kurį jis, per vasarą ūgtelėjęs, pagaliau priėmė: garsiai pasakyti tai, ko anksčiau neišdrįso.
Ką daryti? Paaiškinkite vaikui, kad sportas – tik į naudą jo sveikatai, ir jei jis atsisako lankyti būrelį – jam būtina išsirinkti kitą. Drauge aptarkite galimus variantus. Galbūt supratęs, kad nuo būrelio vis tiek neišsisuks, jis pakeis savo sprendimą. Tačiau neperspauskite: jei sportas – tai tik jūsų ambicijos, būrelio galima ramia širdimi atsisakyti. Ir nenusiminkite: pripratęs prie judesio vaikas veikiausiai visai netrukus ras kitą jam patinkančią sporto šaką.
4. Žmogus be ateities
Problema: Jūsų dukra ar sūnus šiemet – jau dvyliktoje klasėje. Tačiau vis dar neapsisprendė, ką veiks po mokyklos. O juk visai netrukus reikės apsispręsti, kokius būtent egzaminus laikyti. Tačiau jo (jos) galvoje – tik draugai ir vakarėliai.
Kodėl taip nutinka? Infantilus, nebrandus požiūris į ateitį liudija tai, kad jūsų vaikas dar nesubrendo savarankiškam gyvenimui. O gal tiesiog nori jus paerzinti?
Ką daryti? Neliūdėkite, ne kiekvienaspaauglys turi didžių planų ateičiai. Tegul kol kas ramiai pradeda mokslo metus, galbūt viskas pasikeis į gera. Pasidomėkite priėmimo į aukštąsias mokyklas ir kolegijas sąlygomis, aptarkite jas su vaiku, pabandykite išsirinkti bent jau kryptį, kurią norėtų studijuoti, o konkrečią specialybę bus galima pasirinkti ir vėliau. Gali būti, kad vaikas taip nesirūpina savo ateitimi todėl, kad jaučiasi pernelyg spaudžiamas viena linkme, kurios norite jūs, bet nenori jis pats. Tokiu atveju būtent jums vertėtų dar kartą viską apsvarstyti ir labiau įsiklausyti į atžalos poziciją. Juk svarbiau ne kur vaikas įstos, o ar pats degs noru ten studijuoti. Ir tuo pačiu stebėkite, kad vaikas atliktų namuose jam skiriamas pareigas, neturėtų pernelyg daug pinigų – bus mažiau pagundų juos švaistyti laisvalaikiu, o taip pat jūs galėsite jo pažangumą moksle po truputėlį skatinti materialiai.
