Rolandas Maskoliūnas, LRT televizijos laida „Mokslo ekspresas“
Ką daryti, kad ir kormoranai liktų sotūs, ir Juodkrantės sengirė nenunyktų, kaip tas Anykščių šilelis? Ekosistemų tyrėjai laidoje „Mokslo ekspresas“ įvairiapusiškai vertina šių ėdrių paukščių įtaką gamtai ir siūlo sprendimo būdus.
Nors gamtą mylėti, tausoti patartina ir madinga, kartais tą daryti sunku. Ypač jeigu reikia mylėti kormoranus Juodkrantės gamtoje. Šie ėdrūs paukščiai Kuršių nerijos sengirėje jaučiasi kaip namuose, bet tai nieko gero nežada unikaliam gamtos kampeliui. Štai kodėl mokslininkai, vykdydami Mokslo tarybos finansuojamą projektą, nusprendė įvairiapusiškai įvertinti paukščių įtaką visai ekosistemai ir pasiūlyti sprendimo būdus.
„Mes tiriame ekosistemos funkcionavimą kormoranų kolonijoje Juodkrantėje. Įvairių ekosistemos elementų. Siekiame suprasti, kaip Lietuvos ekosistemos reaguoja į klimato kaitą ir aplinkos poveikį. Bet projektas buvo susiaurintas iki invazinių rūšių poveikio tyrimo“, – sako mikologė dr. Jurga Motiejūnaitė.
Kuo unikalūs didieji kormoranai? Kaip teigia ichtiologas Žilvinas Pūtys, šie žuvimis mintantys vandens paukščiai yra vienas efektyviausių mokslui žinomų plėšrūnų. Pavyzdžiui, kormoranai per tą patį laiką sugauna keliolika kartų daugiau žuvies, negu pingvinai. Didieji kormoranai XIX amžiuje buvo paplitę visoje Europoje, kol žmonės jų neišnaikino. Vėliau, ėmus juos saugoti, kormoranai grįžo ir į Lietuvą. Tai nutiko maždaug prieš dvidešimt metų.
„Invazinė rūšis charakterizuojama tuo, kad ji pradeda labai smarkiai plisti ir daryti įtaką vietinės rūšims ir vietinėms ekosistemoms“, – laidai „Mokslo ekspresas“ sakė mikologė dr. J. Motiejūnaitė.
Kormoranai – tik viena iš invazinių rūšių – atėjūnai, kolonistai. Ta proga vertėtų sužinoti, kas tai yra invazinės rūšys ir ar jos visada blogis, kaip galima nuspėti iš pavadinimo. Invazinės rūšys arba kolonistai gali būti paukščiai, žinduoliai, grybai ir t.t. Dalis iš jų būna legalūs migrantai, kuriuos atsiveža patys žmonės. Kaip, tarkime, kokie ropliai ar varliagyviai. Tačiau dominuoja vadinamieji netyčiukai, atkeliaujantys su dirvožemiu, kitais organizmais.
Net nedideli klimato pokyčiai gali sukelti vadinamąjį drugio efektą. Pasikeitus oro sąlygoms, temperatūrai, drėgnumui ar kitiems faktoriams, keičiasi augalų, gyvūnų arba paukščių gyvenimo sąlygos. To pakanka, kad pasikeistų kai kurios rūšys arba atkeliautų naujos. Taip gamta sukuria sąlygas nelegaliai imigracijai ir tuo dažnai mielai pasinaudoja invazinės rūšys.
„Klimato pokyčiai, pavyzdžiui, buvęs periodas švelnesnių žiemų leido paplisti pietinėms rūšims, taip pat ir invazinėms. Labai paveikė ir politiniai pasikeitimai. Dingus geležinei uždangai, padidėjo žmonių judėjimas. O tai, deja, smarkiai padidina invazinių rūšių patekimą“, – sako J. Motiejūnaitė.
Fantastiniai filmai ir knygos mus moko, jog invazija, ypač iš kosmoso, dažniausiai reiškia neišvengiamą grėsmę visai žmonijai. Ateiviai užsimano mus sunaikinti įmantriais būdais. O kaip gi su invazinėmis rūšimis ekosistemoje?
„Invazinė rūšis praktiškai visada yra blogai, nes ji gali sunaikinti vietinių augalų augimvietes, gyvūnų buveines, paveikti vietines rūšis. Klasikinis pavyzdys - kanadinės audinės išplitimas. Kanadinė audinė, kuri auginama fermose ir visur Europoje išstūmė vietinę europinę audinę. Taip pat ir Lietuvoje. Kitas pavyzdys – grybai. Paplitusios čia iš kitų šalių, retesnių grybų rūšys sukelia didžiules augalų ligų epidemijas“, – sako mikologė.
Nors gamta ilgainiui prisitaiko prie visko, tie pokyčiai nebūtinai naudingi žmogui arba kitiems, vietiniams ekosistemos dalyviams. Bet kokią laisvą nišą užima koks nors kitas gyvas organizmas. Mokslininkai teigia, jog gamtoje irgi galioja posakis, jog „šventa vieta tuščia nebūna“. Naujieji migrantai gali sukelti negrįžtamus pokyčius, kaip minėtos audinės. Atrodo, jog panašia problema Juodkrantei jau tapo ir ėdrieji kormoranai.
„Kormoranus pasirinkome dėl dviejų faktorių. Kormoranai – objektas, kuris traukia žmonių dėmesį. Kitas dalykas – mano asmeninė mokslinė svajonė – surinkti komandą žmonių, kad būtų galima įvertinti vienoje ekosistemoje kuo daugiau faktorių vienu metu. Laike ir tiriant tam tikrą efektą, kas retai daroma dėl finansinių ir žmonių išteklių trūkumo“, – sako mokslininkė.
Dr. Jurgos Motiejūnaitės vadovaujamoje grupėje yra įvairių sričių specialistų: grybininkų, žinduolininkų, paukštininkų, botanikų ir t.t. Kiekvienas iš jų turi savo tyrimų metodiką. Paminėsime tik keletą, kad įsivaizduotumėte, kokie išradingi turi būti mokslininkai. Ypač tie, kurie tyrinėja gyvąją ir nuolat kintančią gamtą.
Mikologams reikia stacionarių tyrimo laukelių. Reikia eliminuoti klimato faktorius. Augalininkai daro transeptų tyrimus – pjūvius pagal teritoriją ir tiria poveikio gradientą. Specifiškus metodus turi dirvožemio tyrėjai. Gaudyklių kilnojamų – entomologai.
Taigi, specialistai tiria, kaip kormoranai veikia įvairius ekosistemos elementus. Ornitologai nuolat stebi paukščių perėjimo pokyčius. Norint sumažinti jų skaičių, buvo sugalvota panaudoti fejerverkus, kurie, kaip paaiškėjo, yra gan efektyvi populiacijos mažinimo priemonė. Jau galima padaryti kai kurias išvadas, tačiau prieš tai reikia pasirinkti prioritetus.
„Kormoranai Juodkrantėje yra labai problematiškas objektas. Pirmas dalykas – paukščiai yra vienas iš labiausiai saugomų objektų visoje Europoje. Vadinasi, tarsi jie yra vertingesni už kitus biosferos elementus. Iš kitos pusės, mes turime Juodkrantės sengirę. Vienintelę tokią, kurią kormoranai veikia negrįžtamai. Jei jie dar labiau išsiplės, sengirės nebeliks. Vadinasi, turime nuspręsti, kas mums svarbiau – turėti kormoranus, ar turėti išlikusios sengirės“, – sako mikologė.
Iš pradžių buvo nuspręsta įvertinti, kaip veikia sistema permaitinus dirvožemį. Mat kormoranai, kaip ir kiti žuvimis mintantys paukščiai, kuriantys kolonijas, perkelia didžiulius kiekius maisto medžiagų, t. y. žuvies iš vandens į sausumą ir koncentruotai jas numeta. Kitaip sakant, gausiai patręšia medžius, prieš juos sunaikindami savo išmatomis.
„Tai svarbu, kadangi azotas dabar yra pati didžiausia ekosistemų problema. Pasižiūrėti, iki kiek ir kaip greitai tas poveikis vyksta. Nes kormoranų kolonija yra idealus modelis, siekiant suprasti, kaip reaguoja atskiri ekosistemos elementai ir kiek jie tarpusavy siejasi. Tie rezultatai gali padėti, vertinant kitokio tipo poveikius ekosistemose.“, – sako dr. J. Motiejūnaitė.
Beje, šį efektą galima palyginti su žmonių veiklos rezultatais kitoje Lietuvos vietoje. Panaši padėtis per keletą dešimtmečių susiklostė aplink Achemos gamyklą Jonavoje. Ten irgi nustatyta didelė azoto tarša. Tačiau esama ir šiokių tokių skirtumų.
„Kormoranai įneša dar vieną elementą, kurio vaidmuo nėra gerai žinomas – tai fosforas. Juolab, kad jis sąveikauja su azotu. Tikimės gauti du bent elementus iš didelio galvosūkio – kaip veikia ekosistema ir kas gali atsitikti kitose sistemose“, – aiškina mikologė.
Kormoranų baidymas fejerverkais padėjo Juodkrantėje smarkiai sumažinti vietinę paukščių populiaciją. Toliau laukia kitas žingsnis – kaip atkurti suniokotą sengirę ir ar apskritai verta tą daryti. Miškininkai planuoja tose zonose, kur kormoranai nebegyvena, atsodinti mišką. Ekosistemą tiriantys mokslininkai kol kas nepataria to daryti.
„Tarkime, turime pušyną ir turime daržą, storai patręštą kompostu. Kormoranų kolonija yra atitikmuo to daržo. Gamtoje dirvožemyje ant smėlio auga vieni augalai, o ant komposto kiti. Auga tie, kurie greitai naudoja maisto medžiagas. Smėlyje gyvena tie, kurie medžiagas naudoja taupiau. Sukeisti jų negalima. Nes tie, kurie prisitaikę augti turtingame dirvožemyje, nukonkuruos“, – sako mikologė.
Vadinasi, ten kol kas nieko sodinti nereikia. Reikia šiek tiek pakentėti – palaukti, kol gamta pati atkurs pradinę dirvožemio versiją. Antraip bus labai brangu greitai ir kokybiškai atkurti status quo. Mat reiktų pašalinti dalį dirvožemio. Jau dabar šalinami nudžiūvę medžiai, mediena, o to, specialistų manymu, taip pat nereiktų daryti.
„Pirmiausia, jeigu norime išsaugoti tokią sengirę, reikia populiaciją reguliuoti, nes savireguliacijos ten nebus ilgai. Jie pernelyg daug turi maisto. Senosiose sengirės dalyse, kur nebeperi paukščiai reikėtų palikti tvarkytis gamtai. Nes antraip bus per didelis pinigų įdėjimas“, – perspėja mokslininkai.
Mokslininkus visų pirma domina esminiai gamtos veikimo dėsniai. Supratus, kaip funkcionuoja ir sąveikauja įvairūs ekosistemos elementai, tas žinias vėliau galima pritaikyti praktiškai. Juodkrantėje tai reiškia rekomendacijas miškotvarkai bei aplinkosaugai. Svarbiausia žinia, kuria su mumis nori pasidalyti mokslininkai – gamtos procesus kartais reikia reguliuoti arba keisti, kruopščiai ir visapusiškai įvertinus padarinius. Ypač ten, kur savireguliacijos nebus, kaip sengirėje. Kartais iš tiesų verčiau nelaukti malonių iš gamtos. Malonių iš žmogaus reikia gamtai.
Tikėkimės, kad po dešimtmečio neteks perfrazuoti Antano Baranausko Anykščių šilelio, apsilankius Juodkrantės sengirėje: visa prapuolę; tik ant lauko pliko kelios pušelės apykraivės liko. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą, kepina saulė nenaudingą plotą, gausiai kormoranų apkakotą.
