Indrė Urbaitė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Amžininkai Gardiną lygino su klestinčiais Vakarų Europos centrais, tokiais kaip Paryžius, Londonas, sako apie XVIII a. antrosios pusės Gardiną disertaciją parašiusi dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. „Nelabai žinomame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užkampyje buvo skaitomi Denis Diderot, Voltaire`as. A. Tyzenhauzas susirašinėjo su Rousseau ir diskutavo apie tinkamą respublikos valdymą. Įsteigta spaustuvė [...]. Buvo leidžiamos verstinės knygos, švietėjiška literatūra, enciklopedininkų veikalai, Gardino gyventojai skaitė net laisvamanišką literatūrą“, – pasakoja ji.
J. Žąsinaitės-Gedminienės teigimu, Gardiną galima vadinti antrąja LDK kultūros sostine ne tik dėl švietimo, religinių bei panašių svarbių apsektų, bet dar ir dėl to, kad ten rinkosi žinomiausi LDK politiniai veikėjai, koncentravosi naujausios mados, vyko pobūviai: „Gal tai periferiniai dalykai, bet jie esmingai papildo Gardino, kaip kultūros centro, apibrėžimą. Ten atvažiuodavo paties karaliaus meilužės, į Gardino pobūvius buvo nepadoru eiti su senais, iš mados išėjusiais kontušais – reikėjo prancūziškų frakų.“
– Tyrėte XVIII a. antrosios pusės Gardiną. Koks jis buvo?
– XVI a. Gardinas labai skyrėsi nuo XVIII a. antrosios pusės Gardino. Data, kai Antanas Tyzenhauzas tapo Gardino seniūnu, žymi radikalų Gardino pasikeitimą. Maždaug iki XVIII a. vidurio Gardiną amžininkai apibūdino kaip gūdžią Lenkijos provinciją, o A. Tyzenhauzo laikais jis tapo kone Vakarų Europos centrams prilygstančiu miestu. A. Tyzenhauzo iniciatyva įkuriamas teatras, baletas, pastatyta apie 80 manufaktūrų. Kviečiami žinomiausi to meto kultūros, politikos veikėjai. A. Tyzenhauzas susirašinėjo su Jeanu-Jacques`u Rousseau. Taigi ne visiškai tipinė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) aura koncentravosi būtent Gardine.
A. Tyzenhauzas atėjo rašyti visai kitokių įrašų Gardino tekste. Jis kūrė naujamiesčius, o manufaktūros, teatrai, baletas, Karališkoji medicinos mokykla, Kadetų korpusas buvo steigiami būtent ten, Horodnicoje, paskui – ir Lososnoje. A. Tyzenhauzas nestatė, nepildė senojo Gardino – jis savo iniciatyva rašė labai originalius įrašus. Mano pasirinktas laikotarpis, XVIII a. antroji pusė, tikrai netyrinėtas plynas laukas. Daugiau iniciatyvos rodo baltarusių ir lenkų tyrėjai, o lietuvių sąmonėje jis kol kas nėra identifikuotas kaip savas miestas.
– Ar mieste tiesiog nerandama savo kultūros ar problema slypi kažkur kitur?
– Tikriausiai tai lemia istorinės aplinkybės ir istoriografijoje susiformavusios pažiūros. Kita vertus, manau, kad ne vieną tyrėją gąsdina šaltinių stoka. Kai ėmiausi tyrinėti Gardiną, teko nemažai laiko praleisti ir įvairiuose Minsko archyvuose, ir Gardino archyve. O baltarusių požiūris ir sutikimas buvo gana priešiškas, pavyzdžiui, turėjau pasirašyti įvairiausius pasižadėjimus, kad būtinai nurodysiu, kokie šaltiniai cituojami ir pan. Taigi tokie stabdžiai, trukdžiai tikrai buvo juntami.
Kai nusprendi rašyti disertaciją, matyt, turi būti įsitikinęs, kad medžiagos pakaks, o aš ėjau avantiūristiniu keliu, nes tikrai nežinojau, ar rasiu Gardino tekstus. Mane domino ne tik Gardino miesto kultūra, bet ir kokie tuo metu pasirodė politiniai ir poetiniai tekstai, rašyti įvairiomis progomis. Tokiuose embleminiuose tekstuose daugiau atsiskleidžia pats Gardinas.
– Nagrinėjote įvairius tekstus. Kokie Jūsų darbo pagrindiniai šaltiniai?
– Pagrindiniai šaltiniai buvo Gardino seniūno A. Tyzenhauzo laiškai, rašyti karaliui Stanislovui Augustui, iš Italijos pasikviestam architektui Giuseppe de Sacco, sekretoriui Ksaverui Bogušui. Taip pat – amžininkų, atvykusių į Gardiną iš įvairių Vakarų Europos regionų ir stebėjusių Gardino gyvenimą, lyginusių Gardiną su klestinčiais Vakarų Europos centrais, tokiais kaip Paryžius, Londonas, pasakojimai. Dar – pamokslai, Seimo narių kalbos.
Rodos, nelabai žinomame LDK užkampyje buvo skaitomi Denis Diderot, Voltaire`as. A. Tyzenhauzas susirašinėjo su Rousseau ir diskutavo apie tinkamą respublikos valdymą. Įsteigta spaustuvė ir joje leidžiami leidiniai irgi rodo, kokia buvo skaitytojų orientacija, kas tuo metu buvo populiaru. Buvo leidžiamos verstinės knygos, švietėjiška literatūra, enciklopedininkų veikalai, Gardino gyventojai skaitė net laisvamanišką literatūrą. Beje, Gardinas buvo margas bei įvairus ir konfesiniu, ir etiniu atžvilgiu (čia gyveno ir žydai, ir sentikiai, ir lenkai). Toks margas Gardino koloritas jį ir skiria nuo nuolat konkuruojančio Vilniaus.
– Disertacija vadinasi „Gardinas – LDK XVIII a. antrosios pusės kultūros centras“. Kodėl jį tokiu galima laikyti?
– Dėl visų paminėtų sostinei būdingų aspektų. Tai – periodiniai spaudiniai, mokyklos, teatras, įvairiatautė miestietija, sentikiai, kurių religinė literatūra buvo leidžiama Gardine ir yra svarbi ne tik stačiatikybės tradicijai, istorijai, bet ir LDK paveldui, taip pat – žydų gyvenimas su jų įstabiomis sinagogomis. Gardine rinkosi patys žinomiausi LDK politiniai veikėjai. Ten netgi koncentravosi pačios naujausios mados, vyko pobūviai. Gal tai periferiniai dalykai, bet jie esmingai papildo Gardino, kaip kultūros centro, apibrėžimą. Ten atvažiuodavo paties karaliaus meilužės, į Gardino pobūvius buvo nepadoru eiti su senais, iš mados išėjusiais kontušais – reikėjo prancūziškų frakų. Manyčiau, išvardinti dalykai leidžia teigti, kad ten būta ne pirmosios, bet antrosios LDK kultūros sostinės.
– Dažnai minimas A. Tyzenhauzo vardas. Ar būtų Gardinas toks kultūros centras, jei ne šis miesto seniūnas?
– Vargiai. Neatsitiktinai Gardino klestėjimo metas sutampa su A. Tyzenhauzo buvimo seniūnu metais. Tokio žinomumo Vakarų Europoje Gardinas tikrai nebūtų sulaukęs. A. Tyzenhauzo skubėjimas gyventi ir noras, kaip jis rašė Stanislovui Augustui laiške, Gardiną prilyginti vakarietiškiems centrams tikrai lėmė, kad tas 15 metų periodas Gardinui tapo išskirtiniu laikotarpiu. O visokiausi trukdžiai A. Tyzenhauzui įgyvendinti idėjas, kurių jis turėjo apsčiai, irgi byloja apie labai netipišką jo užsidegimą.
Jis įsteigė Karališkąją medicinos mokyklą, akušerių mokyklą, jo planuose buvo netgi beprotnamis. Įdomi detalė, kad jis Horodnicoje pasistatydino dvarą ir tokioje reprezentacinėje vietoje, prieš rūmus, buvo įsteigtas beprotnamio padalinys. Tik neaišku, ar tai buvo atskiras pastatas, ar Karališkajai Gardino medicinos mokyklai priklausantis skyrius.
– A. Tyzenhauzas buvo atstatydintas neįgyvendinęs visų savo planų. Jeigu jam vis dėlto būtų pavykę juos įgyvendinti, ar yra tikimybė, kad Gardinas būtų pasivijęs ir tuometinį LDK centrą Vilnių?
– Gardinas, amžininkų liudijimais, buvo tris kartus mažesnis miestas negu Vilnius ir norint pastatyti tokį kultūros centrą reikėjo neeilinių pastangų. Kas jam trukdė įgyvendinti savo užmojus? Jis buvo remiamas karaliaus, bet užsitraukė karaliaus sesers Elžbietos Poniatovskos Branickos nemalonę. Ta ponia panašią veiklą vystė Balstogėje ir patarinėjo karaliui, kur tik galėjo (ir dėl Ketverių metų seimo, ir visos konfederacijos klausimu). Ji buvo pirmoji patarėja ir tokia konkurencija, matyt, lėmė nemalonę – ji netgi sukūrė antityzenhauzinę koaliciją.
O apie A. Tyzenhauzą yra įvairiausių atsiliepimų. Net lietuvių literatūros tekstuose jis vadinamas despotu, nes yra liudijimų, kad jis prievarta grobė valstiečių vaikus ir vertė juos mokytis baleto mokykloje. Yra tekstų, kuriuose A. Tyzenhauzas lygintas su šėtonu ir net vaikai juo gąsdinti.
Kas dar jam trukdė? Iš tikrųjų viskas buvo daroma per greitai, be to, kreditai imami su labai didelėmis palūkanomis. O vienas iš amžininkų sakė, kad tas grūdas, kurį metė A. Tyzenhauzas, krito į nepakankamai gerai išartą dirvą. Per anksti atsiradusios naujovės, pramonės skuba lėmė tai, kad sukurtos manufaktūros neišsilaikė. Kai A. Tyzenhauzas 1780 m. buvo atstatydintas iš seniūno pareigų ir jo vietą užėmė karalystės etmonas Ževuskis, manufaktūros sužlugo vos per porą metų. Ževuskis išgraibstė A. Tyzenhauzo turtą, sukurtas vertybes ir pabėgo į užsienį. Iš 80 pastatų komplekso beveik nieko neliko. Dabar Gardine A. Tyzenhauzo laikų statiniai yra neatpažįstami. Labai gaila žiūrėti į Gardiną iš XVIII a. perspektyvos, nes jo to nebėra likę.
O patriotiškai nusiteikę baltarusių tyrėjai Gardiną vadina šventojo Huberto (medžiotojų globėjo) miestu. Gardiniečiai pasisavino šv. Huberto figūrą teigdami, kad būtent Gardino apylinkėse jis medžiojo. Šitaip Gardino herbe atsirado šv. Hubertas.
