Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Kinai į Lietuvą atvyksta norėdami sukurti smulkųjį ar vidutinį verslą, tuo metu absoliuti dauguma turkų į Lietuvą atvyksta susituokti. Taip teigia neseniai kinų ir turkų imigraciją į Lietuvą tyręs dr. Karolis Žibas.
Pasak mokslininko, oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra keli šimtai turkų ir keli šimtai kinų. Tačiau atlikus kokybinį tyrimą išaiškėjo, kad šis skaičius yra didesnis jeigu ne keturgubai, tai bent dvigubai ar trigubai.
Apie tai, ką Lietuvoje veikia kinų ir turkų imigrantai, su dr. K. Žibu kalbėjosi žurnalistė Simona Žiginskaitė.
Kuo turkų ir kinų bendruomenės specifinės ir įdomios, kad pasirinkote jas savo tyrimui?
Iš pradžių reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje turkų ir kinų grupes vadinti bendruomenėmis dar per anksti. Šias gyventojų grupes pasirinkau, nes turkai yra didžiausia migrantų grupė visoje Europos Sąjungoje, o kinai papuola į penketuką. Įdomiausia, kad šių grupių migracijos potencialas ES labai didelis. Lietuva yra Šengeno erdvės narė, todėl pagalvojau, kad įdomu pasižiūrėti, koks šiame migracijos procese ir Lietuvos vaidmuo, ar Lietuvą galima laikyti imigracijos tikslo šalimi. Galiausiai norėjau paneigti vadinamąją ekonominę migracijos priežastį. Pastaraisiais metais galvojama, kad migracija yra ekonominis procesas ir migrantai yra ekonominis išteklius. Mano nuomone, migracija yra socialinis procesas, o migrantai yra kultūrinis ir socialinis išteklius. Tol, kol mes galvosime, kad migrantai yra ekonominis resursas, lemiamas ekonominių procesų, integracijos politika ir socialinė sanglauda bus nelabai įmanoma.
Minėjote, kad galima atsekti pirmuosius imigrantus ir nagrinėti priežastis, kodėl jie pasirenka Lietuvą.
Į Lietuvą pirmieji kinų ir turkų imigrantai atvyko 1991–1994 m. Labai įdomu, kad ir kinai, ir turkai į Lietuvą atvyko mokytis rusų kalbos. Žlugus Sovietų Sąjungai, turkai pajuto, kad atsiveria naujos rinkos, naujos perspektyvos ir be rusų kalbos kurti ir plėsti verslą bus sunku. Mokytis buvo galima Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje. Dauguma turkų ir kinų pasakojo, kad jie tenorėjo išmokti rusų kalbą ir arba grįžti į savo šalį, arba kaip Dievas duos. Išėjo taip, kad dalis turkų ir liko Lietuvoje, sukūrė šeimas ir pradėjo gana sėkmingą verslą. Kinai tuo metu koncentravosi į kinų restoranus (tai buvo apkritai kinų restoranų verslo Lietuvoje pradžia). Jiems sekėsi puikiai, rusų kalba, kurios jie mokėsi universitete, padėjo bendrauti ir galiausiai šie žmonės mūsų šalyje pradėjo kurtis. Žinoma, kita dalis žmonių išvyko į gimtąją šalį.
Sukūrę savo verslą, kinai ir turkai padėjo pagrindą imigracijos tęstinumui. Lietuvoje vyrauja neteisinga nuostata, kad tai darbo ir ekonominė imigracija, šie žmonės – prieglobsčio prašytojai ir pan. Iš tikrųjų tai smulkieji ar vidutiniai verslininkai, kurie Lietuvoje patys kuria darbo vietas ir dėl labai griežtos darbo imigracijos politikos įdarbina Lietuvos piliečius.
Kinai užsiima restoranų verslu, o kokia turkų verslo specifika?
Turkų veikla daug platesnė, nes jų atvykimo priežastys kitokios negu kinų. Kinai atvyksta norėdami sukurti smulkųjį ar vidutinį verslą arba dirbti kito kino restorane ir tikisi ateityje atidaryti savo restoraną. Absoliuti dauguma turkų į Lietuvą atvyksta sudaryti santuokos ir bando kabintis kurdami vadinamuosius itin smulkius verslus – atidaro greitojo maisto kavines, liaudiškai vadinamas „kebabinėmis“.
Kokio dydžio tai grupės? Kur jos koncentruojasi?
Be jokios abejonės, ir kinai, ir turkai koncentruojasi Vilniuje. Absoliuti dauguma, 70 proc., turkų gyvena Vilniuje, o kinai pasiskirstė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Tai išsiskiria iš bendros imigracijos struktūros, nes ukraniečiai, baltarusiai pasiskirstė tarp Vilniaus, Vilniaus rajono, Visagino, Kauno ir Klaipėdos.
Šiuo metu Lietuvoje yra keli šimtai turkų ir keli šimtai kinų. Statistikos departamentas, Darbo birža ir Migracijos departamentas pateikia oficialius duomenis, kiek ir kokiu pagrindu išduota leidimų, tad galima suskaičiuoti 200–250 kinų ir panašų skaičių turkų. Tačiau atlikus kokybinį tyrimą išaiškėjo, kad dėl vidinės migracijos ES ir Šengeno erdvės tas skaičius didesnis jeigu ne keturgubai, tai bent dvigubai ar trigubai.
Kokia šitų grupių integracija? Ar jie turi kontaktų su lietuviais?
Noras integruotis didelis. Labai dažnai kalbame, kad integracija kažkoks tipinis procesas, kurį reikia skatinti. Turkams paskatinimo nereikia, nes jie integruojasi per vidinius integracijos elementus – gyvena mišriose šeimose. Vadinasi, jų draugai, draugų draugai ar šeimos draugai yra lietuviai. Be to, tyrimas dar atskleidė, kad, priešingai nei kinai, turkai savo laisvalaikį leidžia kaip ir lietuviai – krepšinis, futbolas, gamta, šašlykai, žvejyba ir pan. Kinų situacija kitokia, nes jie nesudaro mišrių santuokų. Dažniausiai į Lietuvą atvažiuoja vienas kinas, įkuria verslą ar pradeda dirbti ir po kiek laiko iš Kinijos pasikviečia savo šeimą. Tokiu būdu kinų imigracijos tinklas labiau vidinis ir apima tik Lietuvoje gyvenančius kinus.
Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, labai nedaug imigrantų, bet apie 60 proc. lietuvių imigraciją vertina neigiamai. Galbūt patys kinai ir turkai kalbėjo apie požiūrį į juos, ar jiems čia nesunku gyventi?
Mes matome, kad imigracija vertinama neigiamai, galima išskirti ekonominio ir kultūrinio pobūdžio nuostatas. Dažniausiai manoma, kad darbo imigrantai iš Lietuvos piliečių gali atimti darbo vietas arba su jais teks konkuruoti darbo rinkoje. Šalia ekonominio aspekto vyrauja ir kultūrinio uždarumo nuostata. Imigrantai iš Vakarų ir Rytų Europos, Amerikos vertinami teigiamai, tačiau iš Armėnijos, Kazachstano, Turkijos, Kinijos, Afrikos – labiau neigiamai. Kodėl taip yra? Absoliuti dauguma respondentų netiesioginį kontaktą su imigrantais yra patyrę per televiziją, radiją, internetą ir laikraščius, todėl galime daryti prielaidą, kad neigiamoms nuostatoms įtaką daro ne tiesioginiai kontaktai ar tiesioginė kasdienė patirtis, bet viešumoje vyraujančios nuostatos. Labai įdomi maždaug 2008–2009 m. padėtis, kada darbo migracijos procesą itin stebėjo medijos, buvo pateikiami statistiniai duomenys. Tuomet žiniasklaidoje pasirodė antraščių „Imigracija – uždelsto veikimo bomba“, „Kinai okupuoja Panevėžį“, nors ten tebuvo atidarytos kelios parduotuvėlės, kuriose kinai bandė prekiauti drabužiais ar audiniais. Tokie straipsniai labai skatina neigiamą visuomenės požiūrį.
Minėjote, kad į imigrantus reikia žiūrėti ne kaip į ekonominį, o kaip į kultūrinį ir socialinį resursą. Ką turėjote omenyje? Kokia politika tai atspindėtų?
Imigrantai, kaip ir emigrantai (grįžę emigrantai lietuviai), su savimi atsiveža tam tikrą naują supratimą, ką būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Kalbu ne tik apie verslo plėtros, bet apie apskritai kultūrą. Dabar Lietuvoje jau pradedama organizuoti tam tikrus renginius, pvz., Afrikos dienas, Vilniaus turkų dienas, Kinų dienas (tokias dienas rengia Orientalistikos centras ir pan.). Taigi tam tikros institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslo centrai mato, kad žmonės, atvykę į Lietuvą, su savimi atsivežė ir savo kultūrą. Jos nereikia suprasti taip, kaip mėgstama suprasti ES, –galvojama, kad kažkas pristatys minaretų ir pradės vidury aikštės melstis. Jokiais būdais taip nėra.
Tai reikia vertinti kaip daugiakultūrę integraciją, nes anksčiau ar vėliau Lietuva vis tiek taps imigracijos tikslo šalimi, tik klausimas, kada pati visuomenė su tuo susitaikys: ar prieš tai, kol imigracijos srautas pradės didėti, ar paskui. Vėliau susitaikyti visada sunkiau, tam reikia didelių pastangų, politinės valios ir alternatyvios žiniasklaidos kampanijos, kuri parodytų skirtingus teigiamus imigracijos aspektus. Be jokios abejonės, reikalinga ir ilgalaikė politika bei vizija. XXI a. mes nebegalime kalbėti, ar mums reikia imigrantų. Imigrantai yra tarp mūsų, tik mums reikia galvoti, kaip išvengti tam tikrų iššūkių, kurių nesugeba išvengti kitos šalys. Šiuo atveju mūsų padėtis geresnė negu Vakarų Europos šalių, nes mes matome pavyzdžių, kuriais sekti neverta, ir sektinų pavyzdžių, kuriuos galime pritaikyti savo šalyje.
