Pasikvietęs dar 12 vyrų, jis planavo keliauti specialiai sustiprintu laivu, kuriame būtų pakankamai atsargų penkeriems metams. Pasiekus Arkties vandenyną, laivas būtų tyčia įšaldomas į ledą. Tuomet mokslininkai nieko nedarytų ir leistų veikti srovėms, stebėdami, kur ledas juos neš.
Kai F. Nansenas pirma prakalbo apie savo idėją, kiti poliariniai tyrinėtojai sakė, jog tai yra nelogiškas susinaikinimo planas. Tačiau mokslininkas grįžo su iki tol nežinomos informacijos apie arkties vandenyną lobynu: nuo temperatūros ir druskingumo, iki srovių. Tai buvo revoliuciniai duomenys pasauliui, kuriam planetos viršūnė vis dar buvo paslaptis.
Šiandien nebėra tiek galimybių atrasti ką nors nauja, nes žemėlapio dalis, pažymėtas žodžiais „čia yra drakonų“, pakeitė labiau žemiški aprašymai, pavyzdžiui, „čia yra laukas“. Tačiau vis dar yra žmonių, kurie atlieka tokio pobūdžio tyrimus, tik tai jie turi daryti tamsoje.
2010 m. žiemą, į arkties vandenyną norvegišku tyrimų laivu „Helmer Hanseen“ išplaukusi komanda buvo visai šalia Norvegijos Svalbardo salyno, kai išjungė visas šviesas ir pasinėrė į visišką tamsą.
Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto kuriamos tinklalaidės „63 degrees North“ naujame epizode komanda pasakoja, kaip jie visiškoje tamsoje keliavo po poliarinę naktį, ir ką jie ten rado.
„Kai pažiūrėjome žemyn, matėme mėlynai žalsvą šviesą, kuri švytėjo ir mirksėjo trimatėje erdvėje, šiek tiek pakėlus galvą pamatėme kosmosą su visomis jo žvaigždėmis, – pasakojo Jørgenas Berge, poliarinių jūrų biologas iš Tromsø universiteto. – Tada supratome, kad poliarinėje naktyje slypi daug ypatingų dalykų, kurių dar niekas nėra tyrinėjęs.“
