Išpopuliarintos mokslinės fantastikos, kirmgraužos netapo buities kasdienybe ir lieka paslaptingos. Tačiau fizikai jas mato kiaurai. Kirmgrauža yra teorinis perėjimas per erdvėlaikį, galintis sutrumpinti ilgas keliones per visatą.
Kirmgraužas numato bendroji reliatyvumo teorija. Bet atsargiai: jose slypi staigaus kolapso, stiprios radiacijos ir pavojingo kontakto su egzotiška materija pavojai.
Kirmgraužos teorija
1935 metais fizikai Albertas Einsteinas ir Nathanas Rosenas, remdamiesi bendrąja reliatyvumo teorija, iškėlė „tiltų“ per erdvėlaikį egzistavimo idėją. Šie keliai, vadinami Einsteino–Roseno tiltais arba kirmgraužomis, jungia du skirtingus erdvėlaikio taškus, teoriškai „kirsdami kampą“ ir tokiu būdu leidžiantys sutrumpinti kelionių laiką bei atstumą.
Kirmgraužose yra dvi žiotys, sujungtos tuneliu. Žiotys, tikėtiniausia, būtų sferoidinės. Jas jungiantis tunelis gali būti tiesi atkarpa, bet gali ir išsilenkti, tuomet kelionė juo būtų ilgesnė nei keliaujant įprastai.
Einšteino bendroji reliatyvumo teorija kirmgraužų egzistavimą matematiškai numato, bet kol kas nė viena jų nėra aptikta. Neigiamos masės kirmgrauža gali būti pastebėta iš to, kaip jos gravitacija veikia pro šalį lekiančią šviesą.
Tam tikri reliatyvumo teorijos sprendiniai liudija apie tokių kirmgraužų egzistavimą, kur kiekvienos jų žiotys yra juodoji bedugnė. Tačiau natūraliai esančios juodosios bedugnės, susiformuojančios sprogstant mirusiai žvaigždei, pačios kirmgraužų nesukuria.
Šiame vaizdo įraše mokslininkas paaiškina kirmgraužų padėtį visatoje ir jų veikimo principą.
Ar būtų įmanoma perkeliauti per kirmgraužą?
Mokslinėje fantastikoje gausu pasakojimų apie keliones per kirmgraužas. Bet tokių kelionių tikrovė yra sudėtingesnė, ir ne tik dėl to, kad dar nė vieno tokio kelio neradome.
Pirmoji problema – dydis. Manoma, kad pirmykštės kirmgraužos egzistuoja mikroskopiniame lygyje, yra maždaug 10–33 centimetrų. Tačiau visata plečiasi, taigi yra įmanoma, kad kai kurios kirmgraužos išsitempė ir pasidarė didesnės.
Kita problema – stabilumas. Einsteino–Roseno numatytos kirmgraužos būtų bevertės kelionėms, nes greitai kolapsuotų. Tačiau naujesni tyrimai parodė, kad kirmgraužos, kuriose yra „egzotiškos“ materijos, galėtų ilgiau likti atviros ir nekintančios.
Egzotiškoji materija, kurios nereikėtų maišyti su tamsiąja materija ar antimaterija, turi neigiamą energijos tankį ir stiprų neigiamą slėgį. Tokios materijos veikimas buvo stebėtas tik tam tikrose vakuumo būsenose kaip kvantinės lauko teorijos dalis.
Jei kirmgraužoje būtų pakankamai egzotiškosios materijos, nesvarbu, natūraliai esančios ar dirbtinai pridėtos, ji teoriškai galėtų būti panaudota kaip informacijos ar keleivių siuntimo per erdvę būdas.
Mokslininkai nepraranda vilties
Kirmgraužos galėtų sujungti ne tik du atskirus visatos regionus, bet ir dvi atskiras visatas. Iš to kai kurie mokslininkai padarė išvadą, kad jeigu vienos kirmgraužos žiotys būtų perkeliamos tam tikru būdu, kelionė laiku taptų įmanoma. Tačiau britų kosmologas Stephenas Hawkingas prieštarauja, kad niekur mes nekeliausime.
Nors egzotiškos materijos pridėjimas į kirmgraužą galėtų ją stabilizuoti tiek, kad per ją galėtų saugiai keliauti žmonės, išlieka galimybė, jog „įprastinės“ materijos pridėjimo pakaktų portalui destabilizuoti.
Šiuolaikinių technologijų neužtenka kirmgraužoms padidinti ar stabilizuoti, net jeigu jos būtų atrastos. Tačiau mokslininkai tebetiria šią koncepciją kaip kosminių kelionių metodą, tikėdamiesi, kad technologija galiausiai pajėgs ją panaudoti.
