Tačiau pastaruosius kelis tūkstantmečius dievams buvo surasta ir kita, nemažiau svarbi funkcija: jie tapo teisėjais, kurie baudė žmones už vienus ar kitus prasižengimus ir, atitinkamai, palaikė visuomenėje tam tikrą etinių normų rinkinį, rašoma BBC.
Vyko šis procesas vystantis visuomenei, ir mokslininkai daugelį dešimtmečių ginčijosi dėl to, kas gi anksčiau atsirado: tikėjimas visą matančiais ir griežtai baudžiančiais dievais ar didele grupe dievų, su sunkia socialine struktūra, gyvenančia tarp žmonių?
Padėjo suvienyti bendruomenę
Atsakymą į šį klausimą, panašu, surado Oksfordo universiteto sociologai ir antropologai, išstudijavę kelis šimtus senovės bendruomenių.
Mokslininkų nuomone, nuožmūs „dievai-moralizatoriai“ atsirado tik tada, kai žmonių skaičius bendruomenėse labai išaugdavo – ir jiems atsirado poreikis, kad išaugtų kažkokia juos vienijanti jėga.
Ši jėga, savaime suprantama, buvo antgamtinė, tai yra galėjo kontroliuoti ne tik gamtos stichijas, bet ir žmones.
Tai padėdavo suvienyti išsibarsčiusias, viena kitos nepažįstančias senovės kultūras, priversdami jas bendradarbiauti ir užsiimti bendrais reikalais visuomenės labui.
Didysis kerštas
Senųjų laikų dievai – išskirtinai žiaurūs ir kerštingi padarai, rūsčiai baudžiantys už menkiausią nusižengimą. Tuo jie į esmės skiriasi nuo šiuolaikinių religijų dievų – mielaširdžių ir viską atleidžiančių. Norint tuo įsitikinti užtenka prisiminti Senąjį Testamentą: jeigu tikėtume šiuo šventu legendų rinkiniu, judėjų griežtasis dievas reguliariai naikino nuodėminguosius – nuo Sodomos ir Gomoros, kuomet „sieros ir ugnies lietumi“ buvo visiškai sunaikinti du miestai, iki Pasaulinio tvano, kurį apskritai išgyveno viena vienintelė Dievo palaiminta šeima.
Kultinio filmo „Bulvarinis skaitalas“ herojai prieš kiekvieną nužudymą savo būsimoms aukoms perskaitydavo citatą iš Senojo Testamento pranašo Ezekielo knygos: „Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, užkroviau jų darbus jiems ant galvos“, – tai Viešpaties Dievo žodis.“
Ir palyginkite tai su Naujoje Testamento žodžiais: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista.“
Siekiant suprasti, kuomet konkrečiai dievai tapo teisėjais ir kas tapo to priežastimi, Oksfordo universiteto mokslininkai ištyrė 414 senovės bendruomenių, gyvenusių 30 skirtingų pasaulio regionų per pastaruosius 10 tūkst. metų.
Kiekviena bendruomenė buvo vertinama pagal 51 socialinės struktūros požymį (didžiausios gyvenvietės dydis, rašytinio elgesio kodekso turėjimas ir pan.), o taip pat pagal keturis tikėjimo antgamtinėmis jėgomis požymius – įskaitant ir tai, ar žmonės tikėjo baudžiančiais dievais, kurie baudė pirmuosius už vienus ar kitus dalykus.
Paaiškėjo, kad pirmoji iš mums žinomų religijų, kur dievai tapo ne tik atspindėti gamtos jėgas, tačiau ir užsiėmė moralizavimu, tapo senovės egiptiečių tikėjimas.
Apie 2800 m. pr. m. e., Antrosios dinastijos valdymo metais, vyriausiajam dievui Ra-Saulei gimė dukra Maat – teisingumo, teisės ir pasaulinės santvarkos deivė.
Maat kodeksas (išvertus jos vardas ir reiškia „teisybę, „tvarką“) tapo senovės egiptiečių etikos pagrindu – kelrodžiu, kaip derėtų elgtis vienu ar kitu atveju.
Buvo manoma, kad pasielgus kitaip, žmogus pažeidžia harmoniją ir pritraukia sau nelaimes, ir ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams. Todėl Maat taisyklių laikymąsi tikrino ir stebėjo visa bendruomenė.
Vėliau analogiški gaivališkų gamtos jėgų dievų atstovų virsmai į antgamtiškus teismus buvo fiksuojami visoje Eurazijoje: Mesopotamijoje (2200 m. pr. m. e.), Anatolijuje (1500 m. pr. m. e.), Kinijoje (1000 m. pr. m. e.).
Po to, jau prasidėjus pirmajam mūsų eros tūkstantmečiui, prasidėjo aktyvus religijos vystymasis, vienu metu apjungęs iškart keletą valstybių – tokios kaip budizmas ar zoroastrizmas.
Siejo jas, be viso kito, ir vienas moralinis kodeksas.
