Suprantama, jog buvo būtina rengtis neišvengiamam ekonomikos nuosmukiui, biudžeto problemoms išspręsti. Bet ne tokiomis drastiškomis priemonėmis, kurios numatytos valdančiosios koalicijos krizės įveikimo plane, ypač mokesčių srityje. Padidintas pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis ir akcizai, įvestas privalomas sveikatos draudimas. Nors sumažintas gyventojų pajamų mokestis ir padidinta darbo užmokesčio neapmokestinama dalis, tačiau realiai žmonėms tai duos mažai naudos, kadangi ne visi darbo pajamas gaunantys asmenys galės pasinaudoti šiomis mokesčių nuolaidomis.
Mat, valdžia paspendė spąstus – nustatė naują neapmokestinamos pajamų dalies apskaičiavimo tvarką. Ir dar reikia nepamiršti to, kad privačiame versle dirbantys asmenys, kurių mėnesinis darbo užmokestis didesnis kaip 650 litų, gali ir negauti daugiau darbo užmokesčio į rankas, nes darbdaviai gali jo nedidinti sumažindami bruto - „ant popieriaus“ darbo užmokestį. Žiniasklaida kasdien skelbia darbo užmokesčio mažinimo faktus. Tik viena aiškų, kad dėl tarifo sumažinimo daugiausia naudos gavo didelę algą gaunantys asmenys. Pavyzdžiui, LEO LT bendrovės vadovui išmokama į rankas 1 200 litų daugiau, o 1 tūkstantį litų uždirbantis asmuo – tik 27 litai.
Mokesčių įstatymų pakeitimo rezultatus akivaizdžiai apibūdina 2009 metų biudžetas. Gerokai padidinta mokesčių našta gyventojams bei atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų. Darbo pajamas, pensijas, pašalpas ir kitas pajamas gaunančių asmenų mokami mokesčiai biudžeto pajamose padidinti nuo 75 (2008 metai) iki 83 procentų. Taigi nueita ne tuo keliu. Ne įvedant progresinius mokesčius, kurie galėjo lengviau išspręsti biudžeto problemas, nenuskurdinti daugumos žmonių ir mažiau paveikti verslą.
Progresiniai mokesčiai – ne naujiena
Jie buvo taikomi vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 metais priimtu Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju įstatymu buvo nustatyti 6 su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimo tarifai: iki 600 rublių – 18, nuo 601 iki 900 – 20, nuo 901 iki 1400 – 24, nuo 1401 iki 1900 – 28 ir daugiau kaip 1900 rublių – 33 procentų. Be to, buvo nustatyta neapmokestinama pajamų dalis – 100 rublių, o invalidams ir turintiems tris ir daugiau vaikų - gerokai didesnė. Tačiau nuo 1994 metų vidurio atsisakyta darbo pajamų progresinio apmokestinimo, paliktas 33 procentų tarifas ir neapmokestinama pajamų dalis.
Prieš trejetą metų vėl pradėta kalbėti apie progresinių mokesčių įvedimą. Socialdemokratai siūlė nuo 2008 metais įvesti progresinius tarifus gyventų darbo užmokesčiui. Mėnesinės algos dalį iki 320 litų neapmokestinti, dalį nuo 321 iki 1000 litų apmokestinti 15 procentų, o dalį nuo 1001 ir daugiau – 27 procentų tarifu. Tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.
Konservatoriai aiškiai neišreiškė savo pozicijos. Bet jų praktiniai veiksmai – 2008 metų pabaigoje įvykdyta mokesčių reforma – patvirtino, kad yra solidarūs su liberalais, kurie pasisako prieš progresinius mokesčius. Šių partijų poziciją palaiko ir propaguoja Laisvosios rinkos institutas, bankų ekspertai, Pramonininkų konfederacija. Buvęs Laisvosios rinkos instituto direktorius R. Šimašius teigia, kad nukentėtų Lietuvos konkurencingumas, sumažėtų mokesčių skaidrumas ir administravimo paprastumas, padidėtų šešėlinė ekonomiką. Progresiniai mokesčiai nesumažintų socialinės atskirties, paskatintų didesnes pajamas gaunančius žmones emigruoti. „DnB NORD“ banko vyriausias analitikas R. Rudzkis teigia, kad progresinis apmokestinimas neskatina daugiau dirbti, kelti kvalifikaciją, padidėtų atlyginimų priedų mokėjimas vokeliuose, susidarytų nepalanki aplinka investicijoms. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius R. Kuodis, Lietuvos mokesčių sistemą įvardija kaip labai progresyvią, šią išvadą grįsdamas teiginiu, jog taikomi skirtingi tarifai atskiroms socialinėms grupėms – žemdirbiai nemoka mokesčių, autoriai moka 15 procentų ir taip toliau. Bet juk tai ne mokesčių progresyvumą, o atskirų gyventojų grupių pajamų apmokestinimo nelygybę patvirtinantys faktai.
Kaip matome, motyvai nepagrįsti konkrečiais skaičiavimais ir pavyzdžiais. Užsienio šalių patirtis juos paneigia. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys laikomos palankiausiomis investicijoms, nors ten įvesti progresiniai mokesčiai. Belgijoje, Olandijoje, Austrijoje viršutinis progresinio mokesčio tarifas siekia net 50 procentų, tačiau ten šešėlinė ekonomika mažiausia. Negali padaugėti ir atlyginimų priedai vokeliuose, nes gerai apmokami darbuotojai nerizikuos savo reputacija ir geru vardu, neslėps gaunamų pajamų.
Ar esama mokesčių sistema progresinė?
Kai kurie mokesčių ekspertai tvirtina, kad Lietuvoje jau įvesti progresiniai mokesčiai darbo pajamoms, kadangi darbo užmokesčiui taikoma neapmokestinama dalis (iki šių metų pradžios buvo 320, o dabar – 470 litų), kuri gerokai sumažina pajamų mokestį mažesnes darbo pajamas gaunantiems žmonėms. Pavyzdžiui, nuo 2009 metų sausio 1 d. gaunantis 1000 litų bruto darbo užmokesčio asmuo, kuriam pajamų mokestis apskaičiuojamas nuo 530 litų, atiduoda valstybei 79,50 Lt, arba 7,95 procento bruto pajamų, o gaunantis 3150 litų ir daugiau, kuriam netaikomas neapmokestinama pajamų dalis, sumoka valstybei 15 procentų bruto pajamų. Šie faktai iš dalies patvirtina jų nuomonę kad gyventojų pajamos apmokestinamos ne vienodu tarifu. Bet mokesčio tarifas negali būti didesnis už nustatytąjį – 15 procentų. Taigi, nežiūrint į tai, kiek asmuo begautų pajamų, ar bendrovė – pelno, valstybės reikmėms gyventojas atiduotų ne daugiau kaip 15 procentų bruto darbo užmokesčio, o firma – 20 procentų pelno. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad mokesčio tarifo skirtumas tarp mažas ir dideles darbo pajamas gaunančių žmonių sudaro tik 6 procentinius punktus, kas akivaizdžiai per mažai. Didžiausias proporcinės mokesčio sistemos trūkumas yra tai, kad negalima labai padidinti tarifą, nes būtų nuskriausti mažas pajamas gaunantys asmenys ir nustatyti mažą tarifą (koks dabar yra), nes būtų akivaizdžiai per didelė lengvata dideles pajamas gaunantiems žmonėms.
Ar teisingi progresiniai mokesčiai?
Tačiau reikia pripažinti, kad progresinis pajamų apmokestinimas yra šiek tiek neteisingas, kadangi reikia atiduoti nevienodą procentinę pajamų ir pelno dalį valstybės reikmėms. Sunku paaiškinti, kodėl daugiau uždirbantis žmogus turi mokėti daugiau pajamų mokesčio už mažiau uždirbantį. Ar jis nusikalto, kad yra aukštesnės kvalifikacijos, sugeba geriau dirbti. Juk privačiame versle nemokama tik už atėjimą į darbą, ar už gražias akis. Nebent tuo, kad valstybė išleido daugiau lėšų solidžiai uždirbančio asmens mokymui, kvalifikacijai įsigyti, todėl yra moralinė teisė jiems nustatyti ir didesnę grąžą valstybei.
Kitaip vertintinas progresinis pelno mokestis. Visiems aišku, kad prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese dalyvauja kapitalas (gamybos ir paslaugų priemonės) ir žmonės. Kapitalo ir darbo sąveikoje sukuriama pridėtinė vertė (pyragas). Pyragą paskirsto kapitalo savininkas – darbdavys tarp savęs ir dirbančiųjų. 2007 metais 43,5 procento pyrago atiteko dirbantiesiems darbo užmokesčio ir socialinio draudimo bei sveikatos draudimo įmokų formomis, o likusi dalis – 56,5 procento – kapitalo savininkams (darbdaviams). Nėra lygybės tarp pyrago gamintojų ir valstybė beveik nereguliuoja pyrago padalinimo proceso. Taigi yra moralinė teisė pelnui taikyti progresinius mokesčio tarifus, kurie nors kiek atstatytų teisingumą tarp darbdavių ir darbuotojų.
Proporcinės mokesčių sistemos trūkumai.
Kaip minėta, nuo 1994 metų vidurio atsisakyta darbo pajamų progresinio apmokestinimo, paliktas maksimalus 33 procentų tarifas. Po 12 metų – 2006 metų viduryje tarifas sumažintas iki 27, nuo 2008 metų pradžios - iki 24, o nuo 2009 metų – iki 15 procentų. Pelno mokesčio tarifas buvo pradėtas mažinti gerokai anksčiau. 1991 metų viduryje buvo sumažintas nuo 35 iki 29, nuo 2001 metų vidurio – iki 24, o nuo 2003 metų pradžios – iki 15 procentų. Nuo šių metų tarifas padidintas iki 20 procentų.
Manyta, kad tarifų mažinimas ir neapmokestinamos pajamų dalies didinimas tiesiogiai didina gyventojų neto (į rankas išmokamą) darbo užmokestį, gerina verslo sąlygas, ypač mažas pajamas ir pelną gaunantiems subjektams. Tačiau taip yra ne visiems. Ir štai kodėl.
Nauda ne į tą kišenę
Tik valdiškoje įstaigoje dirbantys asmenys gali būti ramūs, kad, sumažinus pajamų mokesčio tarifą, jiems tikrai padidės išmokamas į rankas darbo užmokestis. Mat, biudžeto lėšomis išlaikomos įstaigos negali sumažinti bruto (ant popieriaus) darbo užmokesčio. Tokioje pat padėtyje yra ir privačiame versle dirbantys asmenys, kurių mėnesinis bruto darbo užmokestis yra ne mažesnis už valdžios nustatytą minimalią algą - 650 litų, kurios darbdavys negali sumažinti. Kitiems privačiame versle dirbantiems asmenims gali ir nepadidėti gaunamas į rankas darbo užmokestis, nes darbdaviai gali padidėjusią dalį pasilikti sau, sumažindami bruto (ant popieriaus) darbo užmokestį. Žiniasklaida skelbia, kad šiuo metu masiškai mažinami atlyginimai, taigi ir naudą dėl tarifo sumažinimo nuo šių metų pradžios susižeria darbdaviai, o ne dirbantieji, kurie turėtų ją gauti.
Papildoma valdžios problema
Be to, gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas sukuria ir valstybei papildomą problemą – mažėja darbdavių mokomos įmokos Socialinio draudimo (32 proc. dydžio) ir Sveikatos draudimo (3 proc. dydžio) fondams, kurios skaičiuojamos nuo samdomų darbuotojų bruto darbo užmokesčio. Štai kodėl darbdaviai suinteresuoti gyventojų pajamų mokesčio sumažinimu.
Dar egzistuoja ir neoficialūs atlyginimų priedai (vokeliai), kurie neįeina į bruto darbo užmokestį ir išmokami darbuotojams iš neoficialių – šešėlinės ekonomikos pajamų. Pribrendo reikalas keisti įmokų Socialinio draudimo ir Sveikatos fondams skaičiavimo bazę, o taip pat priversti legalizuotis šešėlinę ekonomiką.
Kita medalio pusė
Pažvelkime į kitą medalio pusę. Nuo šių metų padidinta neapmokestinama pajamų dalis nuo 320 iki 470 litų. Šia 15 procentų dydžio lengvata gali pasinaudoti gyventojai, kurių mėnesinis darbo užmokestis neviršija 3150 litų. Didelė abejonė, kad šio dydžio pajamas gaunantys gyventojai galės realiai pasinaudoti šia lengvata. O priežastis - valdžia paspendė jiems spąstus - įvedė naują neapmokestinamos pajamų dalies apskaičiavimo tvarką. Ji sumažinama, atsižvelgiant į gautas kitas pajamas: pensijas, pašalpas, palūkanas, dividendus, autorinius atlyginimus, honorarus, turto pardavimo ir nuomos pajamas ir t.t. Šiuo metu dirba 130 tūkstančių pensininkų ir riboto darbingumo žmonių, daug dirbančiųjų laiko santaupas bankuose ir gauna palūkanas, nemažai iš jų gauna ir kitas nurodytas pajamas. Tikėtina, kad metams pasibaigus beveik visi dirbantieji, o jų 1,2 milijono, turės deklaruoti pajamas, sumažinti neapmokestinamą darbo pajamų dalį, o kai kurie jos net netekti. Reikės sumokėti papildomą pajamų mokestį, kartais keletą litų. Aišku, nemažai žmonių ne iš blogos valios nedeklaruos pajamų. Mokesčių inspekcijos pradės išieškoti iš jų net per teismus nesumokėto pajamų mokesčio. Kiek darbo padaugės mokesčių inspekcijai, teismams, kiek neapykantos žodžių bus išsakyta valdžiai sunku net įsivaizduoti, o kiek naudos žmonėms ir valstybei – neįmanoma įvertinti.
Ne taip gražu, kaip atrodo
Nuo šių metų gyventojų pajamų mokesčio tarifas sumažintas 9 procentiniais punktais, iki 15 procentų. Atrodo, kad labai daug. Tačiau tai graži apgaulė. Realiai tarifas sumažintas nuo 24 iki 21 procento. Mat, valdžia pajamų mokesčio tarifą išskaidė į dvi dalis: nustatė 15 procentų mokestį biudžetui ir 6 procentų – Sveikatos draudimo fondui. Pernai buvo mokamas 24 procentų mokestis tiesiogiai biudžetui, iš kurio po to 30 procentų (arba 7,2 mokesčio tarifo) buvo pervedama Sveikatos draudimo fondui.
Apart paminėtų proporcinės pajamų apmokestinimo sistemos trūkumų, pažymėtina, kad ją taikant daugiausia naudos gauna didelį darbo užmokestį ir daug pelno gaunantys asmenys. Pavyzdžiui, nuo šių metų pradžios LEO LT bendrovės vadovas, kurio bruto darbo užmokestis 50000 Lt, gaus į rankas 1500 Lt daugiau, o asmuo, kurio darbo užmokestis 2000 Lt - 46 litus.
Verta sugrįžti prie progresinių mokesčių
Daugumoje valstybių progresiniai mokesčiai įvesti jau seniai, kai kuriose - XX amžiaus viduryje. Jų tikslas – sumažinti atskirtį tarp mažas ir dideles pajamas gaunančių žmonių, dalį mokesčių naštos perkelti ant daug pajamų ir pelno gaunančių asmenų, padidinti valstybės pajamas. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių taikomas progresinis pajamų apmokestinimas. Išimtį sudaro tik Slovakija, Rumunija, Estija, Latvija ir Lietuva. Progresinis pajamų apmokestinimas taikomas taip pat JAV, Kanadoje, Australijoje, Norvegijoje ir kitose ne Europos Sąjungos šalyse. Prancūzijoje gyventojų darbo pajamoms taikomi net 7 tarifai, nuo 0 iki 48, Austrijoje – 6 tarifai, nuo 0 iki 50, Čekijoje ir Norvegijoje 4 tarifai, nuo 8 iki 33, Anglijoje ir Vengrijoje trys tarifai, nuo 10 iki 40 procentų ir t.t. Tarptautinis valiutos fondas rekomenduoja Lietuvai pereiti prie progresinės mokesčių sistemos.
Taikant pajamų ir pelno progresinį apmokestinimą, padidėtų biudžeto pajamos, sumažėtų mokesčių našta mažas pajamas gaunantiems žmonėms, o svarbiausia - ir atskirtis tarp jų ir turtingųjų, sustiprėtų vidurinysis gyventojų sluoksnis, gerokai suprastėtų mokesčių administravimas.
Taigi kuo greičiau reikėtų sugrįžti prie progresinio gyventojų pajamų ir pelno apmokestinimo. Tikslinga būtų neapmokestinti gyventojų pajamų, kurios neviršija minimalios algos (650 Lt). Minimali alga – tai žmogaus gyvybei užtikrinti būtina pinigų suma. Ir nevalia dalį jos atimti valstybės reikmėms. Taip pat reikėtų neapmokestinti tris metus smulkų šeimos verslą pradėjusių asmenų pelno. Progresiniai tarifai galėtų būti 8 - mažiausias 0, didžiausias – 35 procentai.
Įvedus siūlomus progresinių mokesčių tarifus, pajamų mokestis sumažėtų gyventojams, gaunantiems pajamų iki 3000 Lt ir padidėtų – gaunantiems daugiau kaip 3000 litų per mėnesį. Įmonėms, gaunančioms per metus iki 50 tūkst. Lt pelno mokestis sumažėtų nuo 10 iki 5 proc., gaunančioms iki 100 tūkst. Lt – jis sumažėtų nuo 20 iki 10 proc., gaunančioms iki 200 tūkst. Lt – nuo 20 iki 15 procento. Bendrovės, kurios per metus uždirba 0,5 milijono litų pelno turėtų mokėti tiek, kiek nustatyta pagal įstatymą - 20 proc., kurios gauna pelno 1 mln. Lt - 22,5, kurios 2 milijonus Lt - 24,7, kurios 5 milijonus Lt - 28, o kurios 7 milijonus Lt – 30 procentų pelno. Tai yra tiek, kiek vidutiniškai sumoka kitų valstybių įmonės.
Išskirtiniais atvejais (didinant darbo vietas) konkrečiam, pavyzdžiui, ūkio krizės laikotarpiui, galima būtų teikti pelno mokesčio lengvatą – atleisti bendroves nuo dalies pelno mokesčio sumokėjimo, o nesumokėtą dalį įteisinant kaip valstybės investiciją į bendrovę arba sumokant valstybei vėlesniais metais, kaip krizės įveikimo plane numatyta pradedantiems smulkiems verslininkams.
Pateikti pajamų ir pelno mokesčių progresiniai tarifai svarstytini.
* Kai taikoma 470 Lt neapmokestinama pajamų dalis, o kita pajamų dalis apmokestinta 15 procentų tarifu.
Mokesčių ekspertas Petras Navikas
