Lietuvos kaime pastaraisiais metais nesugebėta susieti spartaus ekonomikos augimo su socialinės atskirties, skurdo mažinimu, užimtumo didinimu, alternatyvių paslaugų ir verslo skatinimu. Kas laukia kaimo krizės metais?
Dabartinė Vyriausybė žada siekti, kad kaime prioritetas būtų teikiamas vidutinių, šeimos pagrindu veikiančių ūkių plėtrai. Ji užsimojo iš naujo apsvarstyti 2007-2013 metų Kaimo plėtros programos priemones, supaprastinti Europos Sąjungos (ES) paramos gavimo ir administravimo taisykles.
Kaip žadama tai daryti ir ko Lietuvos kaimo žmonės gali tikėtis iš naujosios Vyriausybės jau artimiausiu metu, LŽ kalbėjosi su žemės ūkio ministru Kazimieru Starkevičiumi.
Tvarka turguje - dėl pačių ūkininkų.
- Prieš keletą metų buvo sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) už šviežią mėsą ir žuvis. Siekta atpiginti šiuos produktus, kad mažas pajamas gaunantys žmonės galėtų jų nusipirkti daugiau. Dabar valdžia tas lengvatas panaikino. Ar nežadate rodyti iniciatyvos, kad būtų vėl sumažintas ne tik minėtiems, bet ir kitiems maisto produktams taikomas PVM?
- Reikėtų išsiaiškinti, kiek tas mokesčio sumažinimas būtų naudingas paprastam vartotojui ir kiek - prekybos tinklams. Vyriausybės politika dabar tokia, kad lengvatos negali būti taikomos nė vienai sričiai. Štai kilo triukšmas dėl ketinimo įvesti tvarką turguose, nors numatyta, jog tiek Lietuvos ūkininkas, tiek produkcijos gamintojas galės ir toliau prekiauti be kasos aparatų, parduoti produktus be 19 proc. PVM. Tik tie, kurie norės prekiauti įvežtine produkcija, privalės turėti kasos aparatus. Uždegame žalią šviesą turguose lietuvišką produkciją pardavinėti pagal supaprastintą sistemą.
Kaimo bendruomenės, savivaldos organizacijos kaip tik skatina mus eiti šiuo keliu, nes ūkininkai supranta, kad reikia žengti tokį žingsnį. Tikimės, jog tai padidins lietuviškų produktų pardavimą ir sumažins importinės produkcijos, kuri į Lietuvą vežama ne tik iš Lenkijos, srautus.
- Prieš susitikimą su Jumis buvau turguje. Pavyzdžiui, kiaulienos nugarinė ten kainuoja brangiau negu kai kuriuose prekybos tinkluose, o užrašai skelbia, neva prekiaujama lietuviška kiauliena. Galbūt reikėtų rengti specialius reidus ir per juos nustatyti, kokia iš tikrųjų yra parduodamos mėsos kilmės šalis?
- Juk turguje galima nusiderėti. Ar pavyko? Ne. Vadinasi, tai prekiautojai atsivežtine produkcija - jie nesidera. Dabar lietuviška produkcija Vilniaus turgavietėse sudaro tik 35 proc., kituose miestuose - dar mažiau. Kai pats ūkininkas arba jo ūkyje dirbantis žmogus galės prekiauti savo rankomis užauginta produkcija, su juo bus galima derėtis.
Paramos lėšos - ne vienoje programoje
- Žadate skatinti inovacijų diegimą ir didesnės pridėtinės vertės kūrimą visame kaimo sektoriuje, kodėl tuomet apkraunate mokesčiais kaime dirbančius žmones?
- Tačiau pasiekėme, kad Lietuvoje būtų neapmokestinamos tiek investicijos, tiek gaunamos tiesioginės išmokos. Beveik visose kitose ES šalyse tokie mokesčiai yra. Buvusi Vyriausybė gąsdino žmones, neva ūkininkai nebegalės nusipirkti pigesnio dyzelino, bus mažinamos tiesioginės išmokos. Bet viskas liko taip, kaip buvo. Tiesa, nacionalinė Kaimo rėmimo programa šiek tiek mažėja, kai kurias programas peržiūrime. Juk yra lėšų europiniuose fonduose, tad nebūtinai galima gauti pinigų, pavyzdžiui, traktoriui pirkti, tik iš nacionalinio fondo. Reikia suprasti, kad investicijos į kaimą atsipirks su kaupu. Visose ES šalyse tokia politika, kitokios negali ir pas mus.
Reikia mažų perdirbimo cechų
- Vyriausybė žada sureguliuoti verslo subjektų santykius maisto gamybos grandinėje, siekti teisingesnio pelno pasiskirstymo tarp žaliavų gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Ar bandysite čia ką nors iš esmės pakeisti, įrodyti, kad ministerija nėra perdirbėjų prieglauda?
- Siūlysime perdirbėjams rimtą konkurenciją - skatinsime steigti mažus perdirbimo cechus prie ūkių, fermų, nesvarbu, kokio dydžio. Gal daugiau rūpinsimės pieno sektoriumi, nes mėsos perdirbimo įmonių jau užtektinai yra. Sudarysime ūkininkams sąlygas gauti paramą ir parduoti savo produkciją be perdirbėjų malonės. Toks šiandien mano atsakymas.
- Kokią paramą siūlysite ūkininkams?
- Ūkininkai iš ES fondų galės gauti paramą perdirbimo įrenginiams, pirminio perdirbimo ar produkcijos fasavimo priemonėms įsigyti. Kol nebus alternatyvaus produkcijos perdirbimo, nieko nepadarysi - ūkininkų ir perdirbėjų santykių nepakeisi. Reikia, kad žemdirbiai tai suprastų.
Reikalavimai, keliami jų gaminamai produkcijai, yra minimalūs. Ūkininkai jau ir šiandien gali gaminti sūrį, varškę, sviestą. Nėra jokių kitų reikalavimų, išskyrus tai, jog privalu turėti gyvulių pasą, kad jie sveiki, ir ūkininko pažymėjimą.
Pasakykite, kuris ministras ir kuri Vyriausybė ryžosi suvaržyti prekybos tinklų veiklą produkcijos perdirbimo srityje? Dabar didžiųjų prekybos centrų maisto gaminimo cechai, kuriuose aptikta daug pažeidimų, jau uždaromi.
Dirvonuojanti žemė - alternatyviai veiklai
- Visos vyriausybės žadėjo sudaryti palankias teisines ir finansines sąlygas, kad kaime atsirastų koks nors alternatyvus verslas, tačiau realiai mažai ką padarė. Kaip ketinate skatinti ir remti jo kūrimą?
- Tikrai remsime alternatyvių prekybos žemės ūkio ir maisto produktais vietų kūrimą, skatinsime tiesioginį pardavimą iš ūkių. Lietuvoje yra daug gerų alternatyvaus verslo pavyzdžių, tik gal trūksta propagandos. Žinoma, ir klaidų buvo daug. Šiandien šalyje beveik niekas nebeaugina linų, tas pat ir dėl serbentų, apynių, svarainių. Nepasitvirtino ir mėsos perdirbėjų noras turėti daug perdirbimo cechų.
- Kaip žadate skatinti vadinamųjų energetinių kultūrų auginimą, kitų žemės ūkio produktų ne maisto reikmėms gamybą ir perdirbimą?
- Kartais atrodo, kad gyvename šalyje, kurioje visiškai negalvojama apie alternatyvą. Antai vokiečiai ją sukūrė - ten alternatyvi energetinė sistema veikia, įstatymai priimti. Tarkim, jei iš biodujų gamini elektrą ir šilumą, valstybė tau dvidešimt metų garantuoja pardavimo kainą, bankai teikia kreditus. Ūkininkams apsimoka auginti kukurūzus ar kitus energetinius augalus, nes jie turi ilgalaikes sutartis. Kitas pavyzdys - Danija. Čia šilumos energija apsirūpinama iš atsinaujinančių energetinių šaltinių.
Lietuva šioje srityje turi didžiulių rezervų, juolab kad šalyje yra milijonas hektarų nedirbamos žemės. Kaip tinkamai ją panaudoti?
Ne paslaptis, jog dalis žmonių turi nusipirkę žemės spekuliaciniais tikslais, jie, kaip sakoma, nei patys valgo, nei kitam duoda. Pasižiūrėkim į Kauno, Vilniaus pakeles - čia žemė derlinga, tačiau dabar apaugusi krūmynais. Ūkininkai negali jos nupirkti, nes prašoma labai didelių pinigų. O žemė apleista, gadinamas drenažas ir auginamos piktžoles.
Reikia didinti žemės mokestį, kad tokių sklypų savininkai atsibustų. Taip būtų papildyti savivaldybių biudžetai, o žemė pradėtų duoti realią naudą.
Savivaldai - privalomas mokestis
- Kaip žadate didinti žemdirbių savivaldos savarankiškumą? Ar tikrai dalį funkcijų iš valstybės institucijų perduosite Žemės ūkio rūmams?
- Vyriausybės programoje yra įrašytas Žemės ūkio rūmų ir apskritai savivaldos savarankiškumo didinimas. Turime pasiekti, kad savivaldos organai būtų renkami demokratiškai. Dalį valstybės vykdomų funkcijų tikrai ketiname perduoti rūmams, nes jos dubliuojamos.
Numatyta įvesti privalomą mokestį Žemės ūkio rūmams išlaikyti. Tai gali būti ir mokestis nuo deklaruojamos žemės ploto arba tiesiog atiduota dalis žemės mokesčio.
- Kaip ketinate įgyvendinti Vyriausybės užmojį ministerijoje sumažinti 10 proc. tarnautojų?
- Manau, ūkiškai susitvarkius tai visiškai realu, nes daugybė funkcijų dubliuojamos. Tas mažinimas gerai jau dėl to, kad dalis lėšų bus palikta kitų darbuotojų atlyginimams didinti, gerai dirbantiems žmonėms skatinti.
Gintautas Kniukšta
