Nors iš Lietuvos kasdien po kelis lėktuvus skrenda į Turkiją, tiesioginio reiso iš Vilniaus į Stambulą, vieną iš turistų mėgstamiausių tos šalies miestų, nėra. Turkijos oro linijų kompanijos lėktuvais iš Stambulo galima pasiekti visas ES šalių sostines, išskyrus Vilnių ir Taliną. Dar šiemet planuojami skrydžiai iš Vilniaus į Stambulą, bet kol kas grupei Lietuvos žurnalistų, vykstančių į Stambulą, teko pasukti ne į pietus, o į šiaurę, Rygos oro uosto link. Kelionę organizavo Lietuvos turkų verslininkų asociacija, Baltų ir turkų kultūros akademija.
Miesto vizitinė kortelė
Stambulas, kuriame gyvena apie 13 mln. gyventojų (iš viso jų Turkijoje – 65 mln.) – vienas didžiausių pasaulio miestų, išsidėstęs abipus Bosforo sąsiaurio ir jungiantis du žemynus – Europą ir Aziją. Stambulą įkūrė graikai 667 m. prieš Kristų ir vadino jį Bizantijumi. Vėliau miestas buvo pavadintas Konstantinopoliu ir tapo Rytų Romos imperijos (Bizantijos) sostine. Turkams jis atiteko 1453 m., o Stambulu imtas vadinti tik trečią praėjusio amžiaus dešimtmetį. Šis miestas kasmet sulaukia per 20 mln. turistų, daugiausia vokiečių, rusų, anglų ir italų.Stambulas, 150 km besitęsiantis 50 km pločio miestas, finansinis ir pramoninis Turkijos centras, vienas didžiausių, spalvingiausių ir dinamiškiausių pasaulio miestų, yra erdvus ir žalias. Didmiesčio centras labai švarus, Bosforo sąsiaurio vanduo skaidrus. Pasirodo, jį nuolat valo specialiai tam pritaikyti laivai.
Didžiuojasi senamiesčiu
Stambulo gyventojai labai didžiuojasi senąja miesto dalimi, kurią puošia didžiulis sultono rūmų kompleksas, Mėlynoji mečetė, Šv. Sofijos soboras, didysis turgus, pirtys – hamamai. Pastatyta XVII a. Mėlynoji mečetė turi net šešis minaretus. Ir nors ji tapo turistų traukos objektu, čia vyksta ir pamaldos.
Šv. Sofijos soboras – tarsi vizitine didmiesčio kortele, iš kurios žmonės atpažįsta Stambulą. Tai VI a. Bizantijos laikotarpio statinys su 56 m aukščio kupolu, kurį puošia užrašai iš Korano. Osmanų imperijos laikotarpiu bažnyčia buvo paversta mečete – pristatyti 4 minaretai ir mauzoliejai. Šiandien tai – muziejus (jame šiemet atidengtos kelios Šv. Mariją ir Kristų vaizduojančios freskos), tačiau žmonės čia ateina ir pasimelsti. Bulgarų Šv. Stepono bažnyčia garsi tuo, kad pastatyta iš geležies. Sukurtą Vienoje, atplukdytą į Aukso Ragą bažnyčią pastatė bulgarų bendruomenė, atsiskyrusi nuo graikų stačiatikių. O XV a. pastatytuose Topkapi rūmuose, kuriuose 400 metų gyveno sultonai ir jų tarnai, įrengtas muziejus. Milžiniškame komplekse su daugybe kambarių, kiemelių, sodų, turistus labiausiai domina buvusio haremo pastatas bei lobynas.
Tradicijos drausmina
Sparčiai modernėdamas Stambulas nepraranda tradicijų. Vienoje gatvėje žmonės meldžiasi, moterys eina apsirengusios griežtai pagal musulmoniškas tradicijas, o greta – egzotiški turgūs, daug šiuolaikinių prekybos centrų, barų, vakarietiškai apsirengusių turistų ir turkų. Stikliniuose dangoraižiuose dirba pagal musulmonišką tradiciją galvas skaromis dengiančios moterys, jas ryši ir nemažai banko tarnautojų, laikraščių redakcijose dirbančių žurnalisčių. Kai jaunos mokytojos ir rašytojos Tubos Simsek užklausėme, kodėl ji ryši skarelę, ši atsakė, kad skara ją drausmina. Moteriai, pradėjusiai prieš pusmetį ją ryšėti, dingo noras rūkyti. „Su skara geriau jaučiuosi. Na, einu gatve ir į mane spokso vyrai, ne visi jie man patinka. Aš nenoriu, kad mane nužiūrinėtų, tad po skara šiek tiek pasislepiu. Kai skaros nenešiojau, lankydavausi diskotekose, ieškojau rimto draugo ir galvojau apie vedybas, pasitaikydavo ir lengvabūdiškų pažinčių. Pradėjau ryšėti skarą, ir tokios atsisijojo“, – pasakojo pašnekovė.
Nuostata, kad Stambule reikia elgtis itin atsargiai, mums pasirodė neteisinga. Įsitikinome, kad naktį senamiestyje galima ramiai ir saugiai vaikštinėti. 2005 m. mieste įrengus beveik 5 tūkst. stebėjimo kamerų, nusikalstamumas sumažėjo beveik perpus. Turkija daug lėšų skiria policijai stiprinti. Vidutinis policininko atlyginimas – 1 000 eurų.
Meilės vaikams neslepia
Jei kada nors dar nuvykčiau į Stambulą ir turėčiau tik porą valandų laisvalaikio, rinkčiausi kelionę laivu. Labai įdomu stebėti keleivius. Tarp plaukiančiųjų – daug turkų, Stambulo gyventojų: jaunos poros, šeimos su mažais vaikais. Man ypač atmintyje įstrigo mama su paaugle dukra, kuri be perstojo kažką jai čiauškėjo ir kartkartėmis pabučiuodavo mamai skuostą. Ši jai atsakydavo dviem bučiniais. Kai artėjant prie prieplaukos pasiteiravau, ar jos stambulietės, dukra tai patvirtino, po to, mamos paraginta, pradėjo klausinėti manęs, iš kur aš esu, ar turiu vaikų, kokio jie amžiaus.
Pasak metus Stambule gyvenančios latvių rašytojos Laimos Muktupavelos, ištekėjusios už turkų poeto, turkai linkę rodyti meilę vaikams šiltais prisilietimais, bučiniais. Daug laikinų Stambulo gyventojų suvažiavę iš įvairių miestų, savaitgaliais jiems toli važiuoti namo, todėl noriai lanko sostinės įžymybes...
Derėtis galima ne tik turguje
Stambulas – puiki vieta pirkti, ypač gebantiems derėtis. Didysis nuo XV a. veikiantis rytietiškas turgus yra didžiausias pasaulyje, jo spalvingų dengtų gatvelių labirinte glaudžiasi tūkstančiai parduotuvėlių, kurių savininkai stengiasi įkalbėti pirkėjus pirkti. Beje, jame galima atsiskaityti net banko kortele, tačiau tada nesiderama. Stambule atsiskaityti mokėjimo kortelėmis galima visur, išskyrus smulkias suvenyrų parduotuves. Derėtis galima (ypač atsiskaitant grynaisiais) net prabangių prekių parduotuvėse. Štai kolegoms miesto centre esančioje kavinėje pavyko nusiderėti beveik pusę patiekalo kainos.
Musulmonams nevalia valgyti kiaulienos, todėl kavinėse ir restoranuose jos ir nesiūloma. Čia gausu įvairiais pagardais kimštų daržovių, šviežių žuvų, jūrų gėrybių ir saldžių pyragėlių, desertų. Jei norėsite visko paragauti, tikėtina, priaugsite porą kilogramų. Mus lydėjęs Ilhanas Memisas tikino, kad turkai valgo daug. Stipriai papusryčiauja, pietums kukliai užkanda, o vakarienės (paprastai su namiškiais) valgo bent tris patiekalus. Religija jiems draudžia gerti alkoholį, todėl geria daug arbatos. Per kelias viešnagės Stambule dienas jos teko gerti po keliolika nedidelių puodelių. Ir keliose kavinėse teko matyti būrį vyriškių, porą valandų gurkšnojančių tik arbatą.
Turkai nevalgo kiaulienos, todėl čia labai populiari jautiena. Turkijoje planuojama plėsti karvių fermas. Jei turkų ūkininkas nusprendžia įkurti galvijų fermą, vyriausybė padengia 50 proc. išlaidų. Vienas iš Lietuvos į Turkiją eksportuojamų produktų – veršingos karvės. Tai, rodos, galėtų džiuginti ir Lietuvos ūkininkus, tapti tramplinu į Azijos šalis, jei ne valdininkų trukdžiai. Karvės anksčiau buvo vežamos sunkvežimiais, o dabar jas leidžiama tik skraidinti lėktuvais, todėl patiriama gerokai daugiau išlaidų.
Daiva Červokienė
