Auklėjimas - begalinė, visa apimanti sąvoka. Tai vaiko pripildymas meilės, gyvenimiškųjų vertybių, naujų žinių ir emocinių išgyvenimų. Tuo rūpinasi įvairūs žmonės: tėvai, seneliai, auklės, tetos... Kiekvienas iš jų prideda savo ranką prie mažo žmogučio tapimo žmogumi.
Mylinti ir rūpestinga močiutė - tai neįkainojama besąlygiškos, nieko manais nereikalaujančios meilės patirtis, kurią gauna vaikas.
Dažnai tėvai žiūri į atžalą kaip į savęs tęsinį, todėl stengiasi išauginti, išmokyti ir pastatyti ant kojų taip, kad ji atitiktų šiuolaikinio pasaulio reikalavimus.
Močiutės mažiau jaudinasi dėl įvairiausių reikalavimų. Jos myli vaiką šiaip sau - tiesiog už tai, kad jis egzistuoja.
Močiutei vaikaitis nuo pat gimimo pats gražiausias, geriausias ir protingiausias. Ir šio meilės kredito vaikui pakanka, kad užaugtų, įgautų patirties ir sugebėtų įveikti gyvenimo sunkumus.
Tuo metu, kai tėvai moko, aiškina ir nukreipia, močiutė susižavėjusi pastebi kiekvieną brūkšniuką, nupieštą mažylio. Tėvai rūpinasi šeimos gerove ir saviraiška, o seneliai žaidžia su anūkais, skaito knygeles ir pasakoja pasakas. Jie širdingai kartu su jais traukia vaikiškas daineles bei deklamuoja eilėraštukus. O kaip nuoširdžiai, vaikiškai seneliai moka nustebti!..
Kuo žmogus vyresnis, tuo jis artimesnis vaikui.
Vaikus ir senelius jungia vidinis gyvenimo ritmas. Seneliai vaikui - tiltas į jo ištakas. Jie yra istorija ir tradicijos. Tai be galo svarbu.
Kad augtų harmoninga asmenybė, vaikui būtina jaustis saugiam. Žinoma, pagrindinis vaidmuo šiuo atžvilgiu tenka tėvams: jie rūpinasi vaiku, palaiko ir skatina jį. Glaudus emocinis kontaktas su tėvais nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų ugdo mažylio pasitikėjimą žmonėmis ir pasauliu. Šis saugumo jausmas leidžia vaikui suvokti save ir savo galimybes.
Šeimose, kuriose dėl įvairių priežasčių nepalaikomas ryšys tarp kartų, užblokuojamas labai svarbus energijos šaltinis: giminės energijos.
Tai ta energija, kuri pasąmonės lygiu suteikia jėgų žmogui gyventi čia ir dabar. Ši energija teka iš kartos į kartą ir kaskart įgauna vis daugiau galios, maitinančios žmogų iš vidaus. Ne veltui visi valdovai sekė savo kilmę, kad tokiu būdu prisijungtų prie protėvių galios ir išminties galios.
Mūsų močiutės ir seneliai yra tiltai, kuriais giminės energija teka į mus.
Mes jaučiame, kad už mūsų - ne tik tėvų apsauginė uola, bet ir minkšti protėvių išminties ir paramos patalai...
Jeigu jūsų santykiai su tėvais nesusiklostė, neatimkite iš vaikų galimybės bendrauti su seneliais. Padarykite viską, ką galite, kad suprastumėte nesantaikos priežastis ir savarankiškai arba su kitų žmonių pagalba susigrąžinkite emocinį kontaktą su vyresniąja karta.
Pavojinga struktūra
Auklėjimo procesas įdomus tuo, kad niekada absoliučiai tiksliai, visais 100 proc., negali numatyti, koks bus to ar kito auklėjamojo poveikio rezultatas.
Svarbiausia nepamiršti, kad pagrindinis auklėjimo tikslas - padėti vaikui tapti laimingam.
Mes tam turime visas reikalingas priemones: pakanka tiesiog mylėti vaiką ir priimti jį tokį, koks yra: nepakartojamas, ypatingas. O kai laimingas vaikas, - laimingi ir tėvai.
Močiučių būna įvairių, tačiau jos visada lieka vaiko tėvų mamos. Tos mamos, su kuriomis kiekvieną iš tėvų sieja sava istorija.
Tėtis ar mama su šiuo žmogumi pažįstami nuo gimimo, ir natūralu, kad per ilgą jų santykių laikotarpį susiklostė tam tikras vienas kito suvokimo stereotipas. O kitam iš tėvų tai mažai pažįstama asmenybė. Bet ir per trumpą laiką susiklosto tam tikri santykiai.
Tėvų ir senelių tarpusavio suvokimo stereotipai įspaudžia žymę ir į močiutės bei vaikaičių santykius.
Kad sukurtume konstruktyvius santykius aljanse tėvai - močiutė (seneliai), būtina patiems tėvams pajausti savo autonomiją, kad neiškiltų nauja struktūra: močiutė, tėvai, anūkai, - kurioje močiutė, auklėdama anūką, toliau auklėja ir jo tėvus.
Kuo pavojinga tokia struktūra?
Vaiko asmenybės ugdymo procese tėvai atlieka kontrolės, valios, cenzoriaus vaidmenį. Tik po kurio laiko šie procesai interiorizuojasi (kai išorinis tėvų poveikis pereina į vaiko vidinį, asmeninį, veiksmą). Ir štai močiutė iš ką tik aprašytos struktūros sukelia tam tikrų „trukdžių“ asmenybės ugdymo procese.
Kai tėvų reikalavimai ir močiutės „auklėjimo linija“ nesutampa, labiausiai kenčia vaikas.
Jis atsiduria nenormalioje dvigubų standartų situacijoje. Juo labiau kad šie standartai formuojami tokiame amžiuje, kai mažylis sąmoningai nekontroliuoja jų pasireiškimo, o tai reiškia - jis veiks pasąmonės lygiu.
Šioje situacijoje efektyviausias būdas būtų trečiojo asmens (geriausia - psichologo) dalyvavimas, kuris padėtų sumažinti močiutės nerimą ir padidintų tėvų autoritetą jos akyse, o patiems tėvams padėtų pamatyti teigiamus močiutės elgesio bruožus (prisiminkime, kad būtent ji išauklėjo jus arba žmogų, kurį jūs pamilote.)
Nuostabu, jeigu šalia vaiko yra močiutė ir senelis. Tačiau auklėti vaiką turi tėvai.
Perkelti tėvų pareigas ant kitų žmonių pečių - tai susikurti sau didelių problemų ateityje.
Tai ir vaiko nepaklusnumas, ir kova dėl tėvų autoriteto atgavimo, ir pasipriešinimas vaiko manipuliacijoms (jie puikiai perkanda žmogiškąsias silpnybes ir meistriškai jomis „groja“).
Turėkime galvoje, kad skirtingų kartų atstovai turi savo požiūrį į vaikų auklėimą. Beveik visi auklėjimo būdai duoda teigiamų rezultatų, jeigu diegiami praktikoje nuosekliai.
Kai tėvai, norėdami turėti daugiau laisvo laiko arba užsiėmę kokiais nors darbais, „perduoda“ savo atžalą seneliams, - jie įstumia vaiką į labai sudėtingą situaciją.
Septynių auklių efektas
Būtent ikimokykliniame amžiuje vaikų socializacija vyksta tuomet, kai vaikai stebi ir kopijuoja tėvų bei kitų jiems artimų žmonių elgesį.
Jeigu vaikas kaip estafetės lazdelę perduodamas iš rankų į rankas, tuomet perimtos elgesio formos neįtvirtinamos.
Kad sumažintume „septynių auklių efektą“, turime pasistengti naudotis kitų žmonių pagalba ne per dažnai.
Ruošdamiesi patikėti vaiką močiutės globai - keletui valandų ar dienų, - iš anksto susitarkite, kad ji paisytų jūsų esminių auklėjimo taisyklių.
O močiutėms vertėtų prisiminti, kad sprendimus, susijusius su vaiku, turėtų priimti tėvai. Todėl, kad tėvai yra atsakingi už vaiko likimą.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad močiutės ir senelio vaidmuo vaiko gyvenime nereikšmingas. Po tėvų patys artimiausi ir brangiausi žmonės yra būtent seneliai.
Parengė Vilma Skiotienė