Jeigu ne sveika garbaus amžiaus pensininkės nuovoka, neprarasta susidūrus su įžūliu plėšiku, ir pilietiški jos kaimynai Dambravinos kaime (Kazlų Rūdos sav.), anksčiau 6 kartus jau teistas ir pavojingu recidyvistu prieš 5 metus pripažintas Valdas Januškevičius (49 m.) dabar, septintąjį kartą, galėjo būti teisiamas ir už nužudymą.
Vėl „suvystytas“
Marijampolės apylinkės teismas paskelbė, kad Skriaudžių (Prienų r.) gyventojas Valdas Januškevičius turi kalėti 5,5 metų. Taip pat nurodė nuteistam plėšikui sumokėti Ligonių kasai 114 litų už jo sužalotos Onos K. (83 m.) gydymą.
Išgirdęs nuosprendį, nuteistasis tik kraipė galvą tylėdamas, išsiduodamas, kad teismas jam buvo esą neteisingas. Paklaustas teisėjos, ar suprato nuosprendį, nusivylusio žmogaus balsu V. Januškevičius pralemeno: „Nesutinku...“ Žinoma, teisėja į jokią diskusiją nesileido.
Nuteistasis turi teisę apskųsti šį nuosprendį apeliacine tvarka, jeigu tikisi kitokios – jo – tiesos. Kada ir kaip tai daryti, jis tikrai žino, nes „zonos“ gyvenimo ypatumus išmano apie 23 metus, kai pirmą kartą buvo nuteistas už tyčinį sunkų žmogaus sužalojimą ir įkalintas 7 metams. Po to V. Januškevičius vėl vis sugrįždavo gyventi už grotų, nes tai vogdavo, tai plėšdavo – būdavo teisiamas Marijampolėje, Kaune, Vilkaviškyje. Paskutinį kartą, 2013-ųjų sausio pradžioje, atlikęs bausmę už plėšimą ir turto sugadinimą, šis pavojingas recidyvistas laisvėje sugebėjo neįkliūdamas gyventi apie 16 mėnesių. Tuomet gudrios garbaus amžiaus pensininkės ir jai į pagalbą šokusių trijų kaimynų ir buvo vėl „suvystytas“.
Prašė sutvarstyti
Kadaise vidurinį išsilavinimą įgijęs, bet pastaruoju metu be jokio darbo bastęsis V. Januškevičius, turintis žmoną ir polinkį į alkoholį, gegužės 13-osios popietę blaškėsi po kaimyninį Kazlų Rūdos kraštą – važiuodamas dviračiu, atklydo į Dambravinos kaimą. Buvo žvejojęs su bičiuliu šiame krašte ir išgėręs.
Neblaivus vyras važiuodamas krito ir susižalojo ranką. Tik jis pats žino, ar to nepadarė tyčia, nes būtent žaizda rankoje paskatino V. Januškevičių užsukti į tvarkingą, medžiais apaugusį vienkiemį netoli kelio.
Pro praviras namo duris įėjęs į vidų ir radęs namo šeimininkę Oną K., svečias iškart atkišo jai savo sužalotą ranką ir paprašė ją aptvarstyti. Ona K. buvo dėmesinga ir jautri užklydusiam nepažįstamam, anot jos, kelininkui, vilkinčiam oranžiniu drabužiu, nes nieko blogo neįtarė – aprišo žaizdą, ant rankos uždėjo polietileno ir dar užmovė baltą pirštinę. „Kelininkas“ išėjo.
Tačiau visai netrukus, kai Ona K. buvo išėjusi pasidarbuoti kieme, prie jos sodybos vartų vėl priėjo tas pats V. Januškevičius, už sodybos dar išgėręs alaus, pastoviniavęs ir sumanęs gauti iš geradarės pinigų. Esą – paprašyti, nes močiutė pasirodė esanti geros širdies.
Reikalavo ir kraustė
Iš pradžių prie vartų stovėdamas V. Januškevičius paklausė pensininkės, ar ji negalėtų pakrauti jo mobiliojo telefono. Išgirdęs, kad telefono ir įkroviklio močiutė neturi, plėšikas nusprendė daugiau nefantazuoti ir, greitai priėjęs prie savo geradarės, staiga stipriai sugriebė smulkaus sudėjimo ir sunkiai vaikštančią pensininkę už drabužių ir už sprando ir pareikalavo pinigų. Išsigandusi moteris pradėjo šaukti pagalbos, bet niekas neišgirdo, nes artimiausi kaimynai – už kokių 300 metrų, tad užpuolikas nutempė savo auką iki namo durų. Močiutė priešinosi, sugriebė laikytis už durų, bet plėšikas kažkuo perrėžė jai ranką – tada pradėjo smarkiai bėgti kraujas, duris nelaimėlė paleido.
Kuo užpuolikas sužalojo, Ona K. nematė. Moteris vėl pradėjo šauktis pagalbos, tačiau smurtautojas prašvokštė, kad perrėš jai ir gerklę, o paskui padegsiąs jos namą.
Supratusi, su kuo turi reikalą, pensininkė pati nuėjo į kambarį ir padavė plėšikui 10 litų monetomis. Sakė, kad daugiau neturi. Tuomet įsibrovėlis pareikalavo alkoholio ir maisto, pats apieškojo spinteles, šaldytuvą, nes jam neužteko geraširdės paduoto indelio su mėsa. Vyras įžūliai rikiavo uogienes, indus su medumi, aliejumi, klausinėjo, kada grįš sūnus.
Kai tik plėšikas nuėjo į kitą kambarį apžiūrėti spintos, Ona K. – dabar net jai pačiai keista, iš kur atsiradę jėgų! – skubiai nėrė pro duris į lauką. Net spėjo greitai ištraukti lauko durų spynoje iš vidaus buvusį raktą, perkišo jį į spyną jau iš lauko pusės ir 2 kartus užrakino. Gudri močiutė dar spėjo pagalvoti, kad raktą galinti pamesti, todėl geriau palikti jį spynoje.
Užrakinusi name įsibrovėlį, pensininkė pasileido vieškelio link. Skubėjo vis atsisukdama ir tuoj pamatė, kad plėšikas jau išsivadavęs iš užrakinto namo ir ją vejasi. Močiutė vėl pradėjo šauktis pagalbos.
Išsigando kaimynų
Kai Onos K. šauksmą išgirdo savo darže dirbusi kaimynė Liūda Biskienė, ji neliko abejinga. Moteris, pamačiusi skubančią pensininkę, pastebėjo, kaip ją prisivijęs nepažįstamasis sugriebė ir parmetė ant žemės. Tada neabejinga kaimynė paskambino į policiją ir pasileido tekina senutei į pagalbą. Netrukus paskui L. Biskienę puolė bėgti ir netoliese buvęs jos vyras Romas Pranas Biskys, ir kaimynas Bronislovas Baltutis.
Pamatęs atbėgančius žmones, plėšikas paliko griovyje sukniubusią savo auką ir puolė bėgti jos namo link, kur buvo palikęs savo dviratį.
Kai į Onos K. sodybą atbėgo B. Baltutis, prie sužalotos ir išgąsdintos, per burną stipriai spaustos ir net vienu momentu sąmonę praradusios močiutės palikęs kaimynus Biskius, sodyboje plėšiko jau nebuvo. Dviračio ratų žymės išdavė, kuria kryptimi nusikaltėlis sprukęs. Tuomet apsidairęs B. Baltutis pamatė sprunkantį dviratininką už kokių 500 metrų ir, turėdamas šautuvą savigynai, nubėgo paskui, o priartėjęs nurodė sustoti. Bebaimis matė, kad dviratininko ranką slepianti balta pirštinė buvo kruvina, tad suprato, jog gaudo tą, kurio ir reikia. Šis, beje, jau buvo nusimetęs oranžinį drabužį – vilkėjo mėlynu. Tada plėšikas įsakmiai liepė nesikišti, primindamas, kad jį pasivijęs žmogus – ne policija, ir jau būtų pabėgęs, bet tuo metu, kai B. Baltutis vis tiek sekė chuliganą apie 10 minučių, iš Kazlų Rūdos atvyko iškviestas policijos ekipažas. Plėšikas buvo lengvai sučiuptas.
Verti pagyrimo
Sužalotai Onai K. prireikė skubios medikų pagalbos ir mėnesį trukusio gydymo, nes ranka jai buvo sužalota ne juokais – keliomis durtinėmis ir plėštinėmis žaizdomis, kurias teko siūti net dvylikoje vietų.
Po įvykio Kazlų Rūdos policininkai džiaugėsi pensininkės sugebėjimu pergudrauti jos kambariuose įžūliai šeimininkavusį gerokai jaunesnį ir patyrusį plėšiką ir teigė, kad toks močiutės poelgis – užrakinti nusikaltėlį ir pabėgti – gali būti lyg „receptas“ kitiems žmonėms panašiose situacijose.
Ir policininkai, ir pati Ona K. džiaugėsi ir neabejingais kaimo žmonėmis, skubiai šokusiais į pagalbą ir veikusiais gudriai. Visiems trims policija viešai padėkojo už pagalbą sulaikant plėšiką – už pilietiškumą, drąsą ir budrumą.
Beje, po įvykio Ona K., išgirdusi plėšiko pavardę, labai nustebo: ji suprato, kad kadaise šis gyvenęs kaimynystėje, kažkada dar ir bulvių iš jos gavęs...
Pensininkė dar stebėjosi ir tuo, kad jai vis pavyksta išsprūsti iš mirties nagų – esą kadaise ji išgyvenusi elektros smūgio jėgą ir dar išsikapsčiusi skęsdama Nemune.
Ieškodavo naujų aukų
O sučiuptas girtas (1,77 promilės – vidutinis girtumo laipsnis) V. Januškevičius iš pradžių tikino niekuo nenusidėjęs – stebėjosi, ko iš jo norima. Vyras teigė, kad dviračiu važiavęs žvejoti. Bet meškerės jis tuo metu neturėjo. Vėliau savo kaltę pripažino iš dalies – esą plėšimui nesiruošęs iš anksto, jokio žaloti skirto daikto jis neturėjęs. Prie šios minties nuteistasis ir pasiliko – tikino, kad močiutė galėjusi kažkaip susižaloti pati. Teismas tuo nepatikėjo.
Beje, pareigūnai, tirdami šį plėšimą, dar nustatė, kad išvakarėse V. Januškevičius apvogė vieną netolimą negyvenamą sodybą, įsibrovęs per išdaužtą langą, ir iš jos išsinešė įvairių daiktų. Šie daiktai netrukus buvo surasti per kratą V. Januškevičiaus namie. Į tą apvogtą sodybą recidyvistas buvo užsukęs anksčiau, kai neva ieškojo darbo, ir nusižiūrėjęs ją naujam „žygiui“.
Irena ZUBRICKIENĖ
