Magija nėra tikra. Neegzistuoja ir Kalėdų senelis, Velykų zuikis ar Hanukos Henkas. Bet tik todėl, kad Kalėdų senelis nėra stebuklingasis elfas, nereiškia, kad realiame gyvenime nebuvo žmogaus, kuris atnešdavo visas dovanas.
Listverse.com pateikia dešimties mitinių būtybių istorijų, kurios iš tiesų egzistavo ar bent jau buvo rasta panašių būtybių į juos:
Drakonai
Legendas apie drakonus įkvėpė rasti dinozaurų ir krokodilų kaulai. Tačiau drakonus vadiname tik legendomis, nes nė vienas žmogus nėra susidūręs su dinozauru, o krokodilai yra per maži, kad juos būtų galima vadinti drakonais. Tačiau drakonai iš tiesų egzistuoja. Vienas jų - Komodo drakonas (kitaip dar vadinamas Komodo varanu), kurio įkandimas silpnas, tačiau labai nuodingas. Jie gamina toksinus, kurie aukai sukelia šoką ir suskystina kraują, kad grobis greičiau nukraujuotų. Šis roplys gali užaugti iki daugiau nei trijų metrų ilgio bei sverti iki šimto kilogramų. Mokslininkai nustatė, jog šis roplys yra vienas efektyviausių žudikų žemėje, todėl neklysta tie, kurie mano, kad šis gyvis yra priešistorinis ar pirmykštis.
Hobitai
Archeologai vienos Indonezijos salos urvuose aptiko trijų pėdų aukščio žmogaus skeletą su didesnė nei įprasto žmogaus kaukole. Archeologai atrado devynių tokių žmonių skeletus ir nustačius jų amžių paaiškėjo, kad šie skeletai yra 12 tūkst. metų senumo. Archeologai taip pat atrado įrankius ir kitus daiktus, kurie žymi egzistavusią civilizaciją. Skeptikai tiki, kad hobitai yra paprasti žmonės, kurie turėjo augimo sutrikimų, tokių kaip mikrocefalija. Tačiau tarp mokslininkų yra populiari nuomonė, kad hobitai yra atskira rūšis, pavyzdžiui, neandertaliečių, kurių protėviai maišėsi su žmonėmis.
Jūrų monstrai
Vikingai pasakodavo legendas apie jūros pabaisas, kurios, dabartinių biologų nuomone, tikriausiai buvo kalmarai milžinai, siekiantys iki 12 metrų ilgio ir laikomi didžiausiais pasaulyje bestuburiais, kuriuos pamėgo kino filmų apie jūrų gelmių siaubūnus kūrėjai.
Šie padarai gyvena beveik 1000 metrų gylyje, todėl patekę į žvejų tinklus ir iškelti į paviršių jie būdavo jau nebegyvi.
Amazonės
Manoma, kad jei amazonės kada ir egzistavo, sprendžiant iš graikų mitų, jos turėjo būti tamsiaplaukės ir smulkaus rytietiško sudėjimo, o ne šviesiaplaukės milžinės, kaip neretai jas mėgsta vaizduoti daugelis dailininkų. Beveik visi autoriai tvirtina, jog amazonės itin aršiai kaudavosi su vyrais. Homeras “Iliadoje” jas net vadina antianeiromis (tos, kurios kaunasi kaip vyrai), o Herodotas davė joms androktonų (vyrų žudikių) pravardę.
Mokslininkai iki šiol negali susitarti, ką reiškia šie senovės graikų mituose minimi susidūrimai su moterimis karėmis. Vieni mano, kad tai paprasčiausias atgarsis iš tų senų laikų, kai gentis valdė moterys, o kiti teigia, jog tokios “moteriškos” valstybės išties egzistavo.
Spėliojama, kad amazonėmis galėjo tapti kokios nors apleistos graikų Artemidės šventyklos tarnautojos, kuriomis būdavo vien moterys. O XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje archeologų radiniai liudijo, jog moterys karės tose vietose tikrai gyvavo. Pirmiausia Turkijos šiaurėje, Samsuno provincijoje, buvo aptikta daugybė kapviečių, kuriose rasti moterų su ginklais: lankais, ietimis, kinžalais. Kad šios moterys žuvusios kovoje, rodė vienos jų kaukolėje rastas strėlės antgalis.
Senovės graikams amazonės nebuvo koks nors stebuklas: daugelis jų autorių mini šias moteris, gyvenusias kažkur „šiaurinėse žemėse“. Yra žinių, jog amazonių valstybė buvusi Juodosios jūros pakrantėje, o ją valdė karalienė Ipolita. Šią karalienę mini ir senovės graikų mitai: būtent iš jos didvyris Heraklis turėjo pagrobti stebuklingąją juostą.
Tačiau visos legendos tvirtina vieną ir tą patį - amazonių valstybėje nebuvo vietos vyrams, ten valdė moterys.
O kaip tai susiję su dabartimi? Kai kurie šiuolaikines feministes lygina su amazonėmis. Panašu?
Vilkas siaubūnas
Šie vilkai dažnai naudojami įvairiuose žaidimuose (paskutinis, kurį galbūt esate girdėję – „Game of Thrones“ (sostų žaidimai)). Tikrame gyvenime šie vilkai egzistavo kartu su ankstyvuoju žmogumi ledynmečio epochoje. Šis gyvūnas buvo didesnis nei vidutinis vilkas, stipresnis ir turėjo aštresnius dantis.
Bet kai Megafauna (milžiniškų gyvių civilizacija) pradėjo nykti, šie vilkai prarado pagrindinį savo maisto šaltinį. Jie buvo pernelyg lėti, kad galėtų medžioti mažesnį grobį. Laikui bėgant, nesugebėję prisitaikyti prie aplinkos, jie išnyko.
Scilė ir Charibdė
Charibdė guli vienoje siauro vandens kanalo pusėje, o kitoje yra kita jūros pabaisa Scilė (arba Skilė; ang. Scylla). Jūreiviams keliaujant kanalu, stengiantis išvengti vienos pabaisos, jie pakliūna kitai ir atvirkščiai. Iš to ir kilo posakis – Tarp Charibdės ir Scilės, reiškiantis situaciją tarp dviejų pavojų, kai vieno išvengimas reiškia patekimą kitam.
Į šių dviejų pabaisų pinklęs buvo patekęs Odisėjas, kuris pasirinko rizikuoti plaukdamas pro Scilę, netekdamas keleto savo įgulos narių, negu viso laivo plaukiant pro Charibdę.
Tradiciškai Charibdės vieta sieta su Mesinos sąsiaurio Sicilijos krantu, priešinga uola vadinasi Scilė (Scylla). Ten dėl susitinkančių vandens srovių susidaro sūkurys, bet retai kada pavojingas. Neseniai mokslininkai dar sykį ieškojo Charibdės buvimo vietos ir rado daug labiau tikėtiną jos buvimo vietą netoli Skilės kyšulio vakarų Graikijoje.
Berserkeris (Germanas)
Viena populiariųjų vikingo, kaip kario, sampratų yra grindžiama įniršusio ir staugiančio kovos lauke, o dažnai ir kailiniuoto žmogaus vaizdiniu. Šis supratimas yra daugiau literatūros suformuota tradicija (literatūrinė tradicija) nei istorijos paliudytas faktas: jis atspindi ne paprastus skandinavų karius, bet greičiau specialią kovotojų grupę žinomą kaip berserkai ar berserkeriai.
Babelio bokštas
Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Biblijos Senojo Testamento Pradžios knygoje. Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje (religiniu požiūriu).
Pasak šio padavimo, po pasaulio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.
Biblijoje Babelis lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina.“
Biblijos tyrinėtojai padavimą apie Babelio bokšto statymą sieja su zikuratų (aukštų bokštų šventyklų) statymu Tarpupyje. Zikuratų viršūnėse vykdavo religinės apeigos, astronominiai stebėjimai.
