Tačiau šis įvykis koks jis bebūtų dirbtinas ir nuspėjamas, atliko funkciją, įprastą jam pasirodžius viešumoje. Platinamą mitą – jis dominuoja tiek savo šalies viduje, tiek ir Vakaruose – dėl to, kad V. Putinas ir yra Rusija, kad jis yra neginčijamas ir vienintelis savo carystės valdovas. Tačiau tai neatitinka realybės. Ir kai mes pasiperkame šia idėja, mes jam suteikiame dar daugiau valdžios, negu jis užsitarnauja ir galų gale tampa daug sunkiau nuspėti jo kitą žingsnį ar surasti poveikio priemonių.
Rusijos prezidento galia – kur mito pabaiga?
V. Putinas iš tiesų – pagrindinis žmogus, kuris priima sprendimus, ir būtent jam priklauso paskutinis žodis dėl bet kokio svarbaus politinio klausimo. Jis gali paskirti arba pakeisti bet kurį ministrą. Jis gali pradėti arba užbaigti karą. Tačiau jeigu mes galvojame, kad jis iš tiesų kontroliuoja viską, ką daro pačioje Rusijoje ar užsienyje, tai mes stipriai klystame.
Visų pirma, V. Putinas gali valdyti, kol jis sugeba riboti, balansuoti dantytą ir nieko neatleidžiantį elitą, o taip pat privesti jo atstovus gerbti ir bijoti jo. Tai buvo matyti „Tiesioginės linijos“ metu – kai jo paklausė apie valdininkus, reikalaujančių pinigų iš verslininkų, jis pasmerkė tokio pobūdžio veiklą, tačiau pripažino: „Tačiau toks jau pas mus mentalitetas, ypač pas valdininkus“.
Tai liečia ir V. Putino valdžią kai kuriose pačios Rusijos dalyse. Kai jo paklausė apie rimtus grasinimus, kuriuos išsakė čečėnų lyderis Ramzanas Kadyrovas kai kurių opozicijos lyderių adresu, jis gūžtelėjo pečiais ir pareiškė: „tai Kaukazas, žmonės karšti. Tačiau ir tapsmas šių žmonių žmonėmis, aukštame politiniame lygyje užimančiais valstybines pareigas, vyksta ne taip jau greitai“. Štai taip V. Putinas tiesioginės transliacijos metu pripažino savo politinį bejėgiškumą.
Aišku, jis geba įsitraukti į ypatingas situacijas. Pirmasis klausimas buvo apie blogą Omsko kelių būklę, ir dar prieš užbaigiant tą šou vietos valdininkai pažadėjo iki gegužės 1-osios suremontuoti 21 iš jų. Tačiau V. Putinas negali pats tvarkyti šalies, – kiekvienos gatvelės, ir tas faktas, kad jis yra priverstas imtis štai tokių konkrečių atvejų kontrolės, įrodo, koks ribotas jo valdymas yra.
Standartinis šou jau pabodo
Praeityje jis stiprino savo, kaip „gerojo caro“, legitimumą būtent panašių atvejų dėka. Tačiau praėjus 16 metų ir įskaitant tai, kad rusams gyvenimas darosi vis sunkesnis, panašūs dalykai jau yra priimami kaip nuvalkiotos priemonės, tik paryškinančios mastus tų procesų, kurių jis arba nevaldo, arba nekreipia į juos dėmesio, kol tik šie neiškyla kaip nepatogūs klausimai per nacionalinę televiziją.
M. Galeotti: V. Putinas neturi atsakymų į visus klausimusInfographic
Panaši dinamika išlieka netgi ir užsienio politikoje, kuri tradiciškai yra šalies vadovo veiklos sfera. Ukrainos Donbase, pavyzdžiui, neseniai užfiksuoti ugnies nutraukimo pažeidimai, sprendžiant iš visko, buvo inicijuoti vietos smogikų, o ne iš Maskvos. V. Putino kontrolė turi savo ribas.
Aišku, V. Putinas – ganėtinai įtakingas lyderis. Ir ne tik todėl, kad jis yra prezidentas šalies su hiperprezidentine sistema. Jis naudojasi plačiais valdžios įgaliojimais, jam paklūsta bedantė ir paklusni teisėkūros valdžia, nėra jokios žymesnės opozicijos, o dar ir iki dangaus kylantys populiarumo reitingai. Tikriausiai, jis sumenkino visus rusų valdžios institutus. 2008 metais jis perdavė prezidentavimą savo premjerui Dmitrijui Medvedevui, tuo pačiu išsaugodamas užkulisinę valdžią, o 2012 metais jis grįžo į savo buvusią vietą – visa tai demonstruoja jo asmeninės valdžios lygį.
Tačiau, kaip paaiškėjo „Tiesioginės linijos“ metu, V. Putinas neturi atsakymų į visus klausimus – ir kuo labiau jis pažymi savo asmeninę vertę lyderio vaidmenyje, tuo labiau trumpalaikės ir oportunistinės atrodo jo iniciatyvos.
Kremliaus poveikis – daugiau viešieji ryšiai, negu reali galia
Tai mus informuoja kai ką svarbaus: Kremliaus priimami sprendimai gali būti labiau atsitiktinės sėkmės ir trumpesnio poveikio, negu mus bando įtikinti tuo mitu apie Putiną. Rusija ne visada būna griežtai centralizuota diktatūra, ir kartais ją galima sulyginti su idėjų rinka, kurioje oligarchai, valdininkai, komentatoriai ir interesų grupės be perstojo konkuruoja tarpusavyje ir kovoja už tai, kad per spaudą, tyrimų centrus ir asmeninius kontaktus įgautų galimybę savo idėjas perduoti V. Putinui. Teorijoje tai galima pavadinti pliuralizmo forma, tačiau praktiškai kalbame apie sistemą, kurioje politikai, patraukiantys V. Putino dėmesį ir užimantys jo vaizduotę, turi daugiau galimybių pasiekti savo, nepaisant jų dorybių. Įskaitant tai, kad realios politikos diskusijos vis dažniau vyksta už uždarų durų ir tarp labai siauro artimiausių V. Putino draugų rato, tai taip pat reiškia, kad siūlomos idėjos retai pateikiamos išsamiai ir profesionaliai analizei.
Taip, pavyzdžiui, praėjusį mėnesį V. Putinas netikėtai paskelbė apie naujos teisėsaugos struktūros – Nacionalinės gvardijos – kūrimą, išskiriant ją iš bendros Vidaus reikalų ministerijos struktūros. Tikėtina, jis padarė tai, nesikonsultavęs nei su ministru, nei su jo ekspertais, ir todėl šiandien visi jie krapšto pakaušius ir užsiduoda klausimus dėl praktinių pasekmių, kurios, akivaizdu, nebuvo iki galo apgalvotos.
Kuo labiau tikime tuo, kad V. Putinas yra „drąsus strategas“, kuris „veikia kaip šachmatų didmeistris, kuomet Obama žaidžia šaškėmis“, tuo daugiau mes suteikiame Rusijos prezidentui valdžios ir atimame jos patys iš savęs. Mums reikia būti nusiteikus tiksliai ir realistiškai. V. Putinas dažnai itin geras sužaidžia, turėdamas savo rankose silpnas kortas. Jo intervencija į Ukrainą pavirto į chaotišką, daug kainuojančią ir patinę situaciją. Jam pasisekė, kad jo avantiūra Sirijoje nesudavė smūgio jam pačiam. Tačiau stipriausią poveikį tarptautiniuose reikaluose turi įvaizdis, ir mes suteikiame V. Putinui ženklią persvarą, priimdami jo paties mito kūrybą.
Pernelyg daug dėmesio skiriant V. Putinui, praleidžiami svarbūs signalai
Maža to, mes paliekame be dėmesio duomenis, rodančius kryptį į Rusijos politikos ateitį, o taip pat praleidžiame galimybę ją paveikti.
Mes neturime galimybių patekti į siaurą žmonių, apspitusių aplink V. Putiną, ratą, kur, galiausiai, ir yra priimami sprendimai. Tačiau jeigu mes geriau suvoksime įvairias priemones, kurių pagalba elito atstovai signalizuoja V. Putinui apie savo poreikius politikos sferoje, mes galėsime stebėti labiau atvirus kanalus, ir, tikėtina, anksčiau laiko suvokti tai, kas ten yra aptariama.
Pavyzdžiui, planas, kurį 2014 metais pasiūlė žmonės, dirbę susijusiam su Kremliumi verslininkui Konstantinui Malofejevui, buvo, iš esmės, projektas to, kas vėliau išsivystė į karą Ukrainoje. Maskvos vasarį išsakyta kritika Basharui al Assadui už jo žodžius dėl kovos tęsimo iki visiškos karinės pergalės Sirijoje, atgaline data galima laikyti nurodymu išvesti dalį rusų kariuomenės, įvykdyto praėjus mėnesiui.
Išsiaiškinti visus šiuos nežymius liudijimus, šiuose visuose aiškiai išdėstytuose ir slaptuose bandymuose paveikti Kremlių – darbas ne iš lengvųjų. Nėra nuostabu, kad mes linkę užsikabinti ant Putino, o taip pat ant to, kokiu jis save pats pateikia Rusijos politikos realybėje. Tačiau tokio pobūdžio prieiga sukausto mus iki tokio lygio, kad nuolat atsiduriame nenaudingoje situacijoje.
Sovietų laikais Vakarai turėjo armijas mokslininkų ir analitikų, užsiėmusių „kremlinologija“ – mįslinga veikla, kurios esmė buvo bandymai nustatyti galimus pokyčius sovietų politikoje ir politinėje situacijoje remiantis tvarka, pagal kurią valdininkai buvo susodinami paradų metu, arba skaitydami tarp eilučių „Pravdą“. Šiandien tokio pobūdžio patyrusių praktikų eilės stipriai sumenko, ir nebėra jaunosios kartos, kuri galėtų ateiti jiems į pamainą. Ir todėl mums tenka stebėti naujausius Putino fotografavimo seansus „mačo“ stiliumi ir gėrėtis jais, praleidžiant tuo metu galimybę suvokti tą politiką, kuri yra slepiama po tomis fotografijomis.
