Kas iš tiesų yra kvalifikuotas specialistas?
Paklaustas, kaip apibūdintų kvalifikuotų statybų specialistų darbo rinkoje pasiūlą ir paklausą, pašnekovas sakė: „Atsigaunant statybų sektoriui pastebimas didesnis specialistų poreikis. Verslo įmonės dažnai pačios skambina į universitetus ir prašo rekomenduoti gabesnius studentus. Vis dėlto, būna situacijų, kai įmonė skelbiasi ieškanti projektuotojų, nors iš tiesų reikia žmogaus, gebančio braižyti nesudėtingas konstrukcijas viena konkrečia programa. Tokiu atveju, specialistas neturi galimybių tobulėti ir panaudoti visų universitete įgytų žinių, o įmonė dar turi pamokyti naują darbuotoją dirbti praktiškai. Galiausiai paaiškėja, kad įmonėms reikia ne tokio kvalifikuoto specialisto, o kokios nors siauros srities žinovo. Taigi, kvalifikuoto specialisto suvokimas gali skirtis, tačiau dažniausiai jis priklauso nuo verslo specifikos. Platus Lietuvos specialistų bazinis paruošimas ypač vertinamas didelėse užsienio kompanijose, kuriose vietą randą mūsų studentai .“ Anot pašnekovo, įmonės neretai kvalifikuotą specialistą įsivaizduoja kaip labai siauros srities žinovą, tačiau universitetas stengiasi paruošti platesnio profilio specialistų, kad šie žmonės gyvenime galėtų siekti ko nors daugiau nei siauro profilio karjeros vienoje įmonėje. Kita vertus, verslas ir mokslas vis aktyviau bendradarbiauja ruošiant ir tobulinant studijų programas. AB „Panevėžio statybos tresto“, UAB „Paroc“, UAB „Kelprojekto“ ir daugelio kitų statybos sektoriaus įmonių ar asociacijų atstovai dalyvauja studijų programų komitetuose, baigiamųjų darbų gynimo komisijose ar suteikia galimybių praktikai.
Statybų specialistas – ne plytų nešiotojas
„Esama labai seno stereotipo apie inžinerinį mokslą. Ši sritis nuvertinta, nors anksčiau tai buvo labai garbinga profesija, kurios atstovai vertinti ne prasčiau už teisininkus ar medikus. Sovietmečiu dėl požiūrio į šią profesiją ir pačios darbo kultūros atsirado įvaizdis, kad statybos specialistai tik su ilgaauliais batais braido po purvą ir nešioja plytas. Žinoma, turint tokį įsivaizdavimą, kyla klausimas, kam jiems tada reikia aukštojo išsilavinimo. Manoma, kad aukštojo mokslo diplomas reikalingas tik statybų aikštelės vadovui ir dar gal jo pavaduotojui“, – kalbėjo L. Juknevičius.
Anot pašnekovo, šiuo metu statybų sektoriaus rinka vystosi labai dinamiškai, paprastos darbo jėgos poreikis yra ir išliks, bet kai kurie darbo įrankiai yra tokie, kad neturėdamas išsilavinimo net paprastą funkciją atliekantis darbuotojas dirbs neefektyviai.
Mūrininko atlyginimas – 12 tūkst. litų
Iki 2009-ųjų ekonominės krizės buvo kalbama, kad statybų sektorius išgyvena aukso amžių, o statybininkų atlyginimai yra vos ne didesni nei universitetų dėstytojų. Ar tiesa tokie teiginiai?
„Iš tiesų anuomet nemažai statybininkų gaudavo gerokai didesnį už dėstytojų atlyginimą. Tačiau ta situacija buvo iškreipta ekonomikos burbulo, prie kurio išsipūtimo prisidėjo bankų politika, – tvirtino prodekanas. – Bankai lengvai dalijo pinigus ir paskolas, o žmonės lengvai gautus pinigus net negalvodami, kad padėtis gali keistis, investavo į statybas. Buvo pradėta labai daug statybos projektų.
Juk specialisto negalima parengti per pusmetį, o poreikis tuomet buvo išaugęs 10–20 kartų. Taip padidėjus poreikiui, teko atsižvelgti į faktą, jog Lietuvos rinka nėra tokia patraukli, kad čia privažiuotų darbuotojų iš viso pasaulio, ir kokiam nors specialistui, pavyzdžiui, mūrininkui, mokėti 12 tūkst. litų algą.“
„Žinoma, įmonėse atlyginimų būta įvairių, bet minėtas mūrininko atlyginimas – realus faktas, ypač kalbant apie tuos, kurie šia veikla vertėsi individualiai ir – ne paslaptis – dažnai slėpė mokesčius. Į mano namus santechnikas nesutiko ateiti ir prijungti vieno mazgo už 300 litų ir sakė, kad dėl tokių pinigų net tingi liftu į šeštą aukštą važiuoti. Teko girdėti apie specialistus, kurie uždirbdavo tūkstantį litų per dieną“, – apie nekilnojamojo turto ir statybų bumo metu mokėtus atlyginimus kalbėjo pašnekovas.
Kiek Lietuvoje gali tikėtis uždirbti jaunas specialistas?
Į klausimą, kiek šiandien Lietuvoje gali tikėtis uždirbti jaunas statybų inžinerijos specialistas, L. Juknevičius sakė: „Viskas priklauso nuo jauno specialisto. Jei jis nesidomėjo, kaip praktiškai pritaikyti savo specialybę, jam nebus lengva. Įsivaizduokite: jei specialistas neturi tam tikrų žinių, kaip dirbti su konkrečia programine įranga – nei senesne, nei naujesne, tiesiog kitokia, – įmonei vis tiek teks jį papildomai apmokyti savo lėšomis. Bet juk negali universitetas kiekvienai įmonei ruošti darbuotojus atskirai.“
Jei jaunas specialistas kur nors jau yra dirbęs, stažavęsis ar atlikdamas praktiką „užkibo“, vadinasi, jis nėra visai žalias, ir įmonės linkusios mokėti padorų atlyginimą – dažnai didesnį nei vidutinis Lietuvoje, kuris šiuo metu siekia 1500–2000 litų. Pašnekovo teigimu, karjerą šie darbuotojai daro su tam tikru pagreičiu, nes įmonių vadovai mato, kad atėjo perspektyvus darbuotojas, o jo sukuriamas produktas kiekvieną mėnesį atneša vis daugiau pelno, tad šiuo pelnu anksčiau ar vėliau, vienais ar kitais būdais imama dalytis su darbuotoju bijant, kad jį kas nors pervilios.“
Darbuotojus „perka“ ir statybų aikštelėse
Anot pašnekovo, statybų bumo metu darbuotojų perpirkinėjimas iš kitų įmonių buvo labai paplitęs reiškinys. Tai vykdavo paprastai, kartais tiesiog būdavo einama į statybų aikštelę ir siūloma pereiti į konkuruojančią įmonę, pasiūlius didesnį atlyginimą. Dabar tokių „laukinio kapitalizmo“ požymių yra mažiau ir darbuotojai patys turi rūpintis savo profesine karjera.
Lietuvoje dirbančios užsienio kapitalo įmonės paprastai siūlo geresnę darbo kultūrą. Tokiose įmonėse dažnai būna aiškesnės karjeros perspektyvos, darbo užmokesčio dydžio priklausomybė nuo pasiektų rezultatų aiškiai nurodoma darbo sutartyje. Lietuvoje šis klausimas dažniausiai yra neapibrėžtas ir remiasi tam tikru santykiu tarp darbdavio ir darbuotojo.
Pašnekovo teigimu, apie Lietuvos aukštųjų mokyklų specialistus gerai atsiliepia užsienio kompanijos. „Joms svarbu, kad specialistas turėtų ne specializaciją siauroje srityje,o gerą bazinį pasiruošimą, universalius įgūdžius ir gebėjimus. Toks žmogus turimas žinias galėtų lengvai pritaikyti prie nuolat besikeičiančių technologijų, efektyviai kelti savo vertę įvairiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose ir taip ilgainiui kuri vis didesnę vertę įmonei. Būtent tokius specialistus ir turėtų labiausiai vertinti įmonės, kurios planuoja likti rinkoje ir būti konkurencingos ilgą laiką“, – pasakojo L. Juknevičius.
Į darbo rinką stumia ir realybė
Kartais kritikos sulaukia tiek dėstytojai, dirbantys už universiteto ribų, tiek besimokantys ir dirbantys studentai. „Dažnai kritikuojama, kad dėstytojas turi įmonę (ar dirba įmonėje) ir kartu dėsto universitete. Iš tiesų technologinių mokslų atstovai čia didelės problemos nemato, net atvirkščiai – jei jis sugeba suderinti veiklą ir pakankamai laiko skiria studentams, toks dėstytojas yra net geresnis specialistas, nes turi naujausių praktinių žinių, kurios yra labai vertingos bet kokioms technologinės pakraipos studijoms. Tą patį galima pasakyti apie studentus. Jei šie dar studijuodami dirba pagal specialybę ir tai daro rimtoje įmonėje, kuri jį išleidžia ir į paskaitas, ir į egzaminų sesijas, tai reiktų vertinti teigiamai. Suprantama, kai studentas sako, kad vyksta skinti braškių, nesidžiaugiame, bet jei žmogui tų pajamų reikia, kad galėtų susimokėti už studijas, ką darysi, – kalbėjo VGTU dėstytojas. – Verslininkai sako, kad nori aukštos kvalifikacijos darbuotojo, bet pasikvietę trečiakursį kartais jam skiria aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus ir labai nenoriai išleidžia mokslo atostogų ar į paskaitas. Deja, čia nieko pakeisti negalime, o kartais patiems studentams tenka rinktis. Taip jau yra, kad Lietuvoje nepakanka vakare padirbėti porą valandų greitojo maisto restorane, kad galėtum susimokėti už studijas.“
Studijos atsipirko greitai
Apie mūsų šalyje įgytas žinias ir galimybes jas taikyti svetur karjeros užsienyje siekiantys jauni specialistai atsiliepia palankiai.
Paklaustas, ar statybų studijos yra lengvai atsiperkančios, šiuo metu sėkmingai Vokietijoje dirbantis VGTU Statybos fakulteto absolventas Tomas Stazdauskas, sakė: „Tai labai priklauso nuo paties studento. Netgi, sakyčiau, pats studentas didžiąja dalimi tai ir lemia. Jo požiūris į studijas, asmeninės savybės, psichologinis pasirengimas ir, savaime aišku, profesinis pasirengimas labai daug nulemia, ar jo studijos lengvai atsipirks. Manau, kad tai tinka visoms specialybėms. Jei studentas pats atkakliai nesieks savo tikslų, jo neišgelbės net pačios „atsiperkamiausios“ studijos. Aš nuo pat pradžių žinojau, ko noriu, ir turėjau planą, kaip tai pasiekti. Todėl galiu teigti, kad mano studijos atsipirko labai lengvai. Statistikos nežinau, bet spėju, kad kitų specialybių kontekste statybos inžinerija yra tarp pirmaujančių, lyginant atsiperkamumą. Žinoma, varžytis su IT, komercijos, teisės ar medicinos studijomis sunku, bet moksleiviams, kurie bent kiek linkę į techninius-fizikinius mokslus, rekomenduočiau rinktis statybos inžineriją.“
Kalbėdamas apie darbo sąlygas, kurias siūlo Lietuvos darbdaviai, pašnekovas pabrėžė, jog kol kas jos sunkiai gali konkuruoti su Vakarų Europos, Skandinavijos darbdaviais. „Ypač akivaizdus skirtumas, kalbant apie atlyginimus bei požiūrį į darbuotoją. Aišku ir suprantama, kad darbo santykiai ir jų raida Lietuvoje vis dar kuriami. Pavyzdžiui, Vokietijoje jie jau yra nusistovėję ir vertinami kaip neišvengiama ir svarbiausia (netgi svarbesnė už darbo užmokestį) darbdavio ir darbuotojo tarpusavio bendravimo dalis, – kalbėjo Tomas. – Vokietijoje tikrai pamačiau, kad darbuotojas – didžiausias turtas. Dabar, dažnai lankydamasis Lietuvoje, matau labai teigiamų pokyčių. Keletas įmonių, su kuriomis bendrauju, diegia darbo sąlygų gerinimo sistemas, atsakingai atlieka darbuotojų nuomonės apklausas, konkurencingai vertina atlygio didinimo klausimus ir t. t. Viena nauja, bet labai sparčiai besivystanti projektavimo įmonė Vilniuje padarė labai gerą įspūdį – ji galėtų būti pavyzdys ir kitoms Lietuvos įmonėms.“
Pirmas bandymas įsidarbinti – Lietuvoje
Paklaustas, ar rinkdamiesi darbo vietą jauni specialistai mieliau ieško darbo užsienio, ar Lietuvos kompanijose, pašnekovas sakė: „Mano nuomone, daugiau studentų pirmiausia bando įsidarbinti Lietuvoje. Logika paprasta – įgauni praktinės inžinieriaus patirties savo šalyje, kur tau viskas sava ir suprantama, o po kelerių metų gali bandyti jėgas užsienyje. Inžinierius, turinti praktinės patirties, žymiai palankiau vertinamas.
Daugelis Lietuvos darbdavių tikina, kad investuoja daugybę pinigų į žmogų, o šis ima ir pabėga į užsienį. Dėl fakto galiu sutikti su jais, bet nemažai darbdavių nesistengia savo darbuotojų išlaikyti arba dar blogiau – nesupranta arba apsimeta nesuprantantys, ką jie daro blogai, kad darbuotojai iškeliauja. Štai čia ir yra blogiausia, kas gali nutikti. Dėkui Dievui, mano darbdaviai Lietuvoje suprato mane ir aš juos supratau. Mano išvykimo į užsienį aplinkybės buvo sudėtingos, jų nelėmė darbdavio abejingumas – buvo kitų, daug svarbesnių priežasčių. Galiu paguosti Lietuvos darbdavius, kad žinau daug lietuvių specialistų, kurie dirba užsienyje, tačiau nepamiršta ir nespjauna į Lietuvą. Jų galvoje visada gyva mintis kada nors grįžti į gimtinę. Tarp jų esu ir aš. Specialistas, turintis neįkainojamos patirties, įgytos užsienyje, bus ypač naudingas Lietuvoje. Net neabejoju.“
Paklaustas, ar paklausūs specialistai iš Lietuvos užsienio darbo rinkoje, pašnekovas sakė: „Žinoma, be abejonės. Inžinierių stygius jaučiamas visame pasaulyje, ypač Vokietijoje. Mūsų srityje, projektavimo, išskiriamos trys tokių specialistų kategorijos – braižytojai, labai aukšto lygio inžinerinių skaičiavimų specialistai bei tarp jų esantys projektuotojai, kurie geba ir braižyti, ir atlikti skaičiavimus, bet kol kas dar nepasiekę labai aukšto lygio inžinierinių skaičiavimų srityje. Didžiausias yra braižytojų poreikis, nes jų reikia daug, be to, darbo specifiką lengva perprasti, o ir patys užsienio darbdaviai nenori, kad nauji darbuotojai iškart imtųsi atsakingų skaičiavimų – jie patys mieliau atlieka skaičiavimus. Palankumą reikia pelnyti.“
