„Mistral“ sandoris unikalus: NATO valstybė pirmą kartą parduoda tokio lygmens ginkluotę Rusijai. Pasaulyje rimstant pirminiam susijaudinimui dėl tokio artimo Prancūzijos ir Rusijos bendradarbiavimo, ateina laikas gilesnei įvykių analizei. Šiame straipsnyje pabandysiu į „Mistral“ atvejį pažvelgti iš trijų perspektyvų: karinės strateginės, politinės ekonominės ir geopolitinės.
„Mistral“ šiandien laikomas vienu galingiausių pasaulyje didžiųjų desantinių laivų, todėl jo pardavimas Rusijai sukėlė nemažai karo laivyno strategų ir kitų šios srities ekspertų diskusijų. Apibendrinus interneto svetainėse, dienraščiuose ir karinės tematikos periodikoje vykstančius debatus aiškėja, kad Rusija nusprendė modernizuoti savo karo laivyną. Kodėl stiprinamas ne kas kita, o desantinis jo dėmuo ir kodėl kaip tik dabar?
Šaltojo karo metais SSRS karo laivyno strategija daugiausia rėmėsi povandeninio laivyno galia, o jai demonstruoti buvo vykdomi daugiadieniai atominių povandeninių laivų „budėjimai“ potencialaus priešininko teritorinių vandenų kaimynystėje. Taktiniu lygmeniu karinio laivyno veikla turėjo remtis povandeninės kovos ir desantinėmis operacijomis. Įvairaus tipo povandeninės kovos ir desantiniai laivai savo ginkluotėje turėjo kovinius sraigtasparnius, kurių svarbiausios funkcijos buvo priešininko povandeninių laivų aptikimas ir pagal galimybę naikinimas bei desanto išlaipinimo operacijų apsauga iš oro. Esant reikalui, sovietiniai sraigtasparnių nešėjai galėjo vykdyti placdarmų Šiaurės Atlanto pakrantėse užėmimo operacijas. Tačiau šis Rusijos karo laivyno gebėjimas šiandien yra labai nusilpęs: per Gruzijos karą paaiškėjo, kad Rusijai sunku laiku nugabenti didesnes desanto pajėgas ir užtikrinti tinkamą jūros kontrolę konflikto vietoje. Gruzinų pakrančių apsaugos laivai galėdavo išplaukti į jūrą ir nusigauti prie pagrindinių Rusijos pajėgų laivų taip arti, kad būtų galėję juos atakuoti.
Žinoma, Rusija Juodojoje jūroje turi nemažai greitaeigių raketinių karo laivų, tačiau juos panaudoti ne visada įmanoma dėl politinių priežasčių. Jei per klaidą raketa būtų smogusi ne į priešininko kariuomenės dislokavimo vietas, o į Gruzijos, Abchazijos ar Šiaurės Osetijos gyvenamąsias teritorijas, Rusija būtų sulaukusi dar didesnio tarptautinės visuomenės pasmerkimo. Karo ekspertų nuomone, viena iš priemonių, kuri būtų leidusi Rusijai efektyviai užtikrinti jūros kontrolę ir desanto išlaipinimo operacijas, yra sraigtasparniai. „Mistral“ klasės laivas, kaip plaukiojanti desanto pajėgų bazė ir sraigtasparnių platforma, ne tik įgalintų Rusiją užsitikrinti persvarą jūroje per panašius konfliktus, bet ir leistų vykdyti operacijas, kurioms atlikti Rusijos jūrų desanto pajėgoms reikia daugiau desanto laivų ir dar daugiau laiko. Matyt, tai ir turėjo galvoje Rusijos karo laivyno vadas Vladimiras Vysockis sakydamas, kad jei Rusija būtų turėjusi „Mistral“ 2008-aisiais, „laivynas savo misiją būtų atlikęs ne per 26 valandas, o per 40 minučių“.
Kita pamoka, kurią Rusija išmoko per Gruzijos karą, buvo ta, kad stiprus laivynas gali tapti svariu argumentu diplomatijoje. Tokios „laivyno diplomatijos“ Gruzijos karo metu ėmėsi JAV: šios šalies karo laivyno vadas Gary Rougheadas įsakė JAV karo laivui „McFaul“ (DDG74) įplaukti į Gruzijos Batumio uostą. Tokia akcija, manytina, buvo įmanoma tik todėl, jog JAV buvo užtikrintos, kad Rusijos laivynas nedrįs pulti Batumio uosto, kuriame stovi JAV karo laivas. Tokia pamoka neužmirštama.
Strateginiu požiūriu „Mistral“ pirkimas stumteli Rusijos laivyną kaip tik ta kryptimi, kuri numatyta Rusijos karinėje doktrinoje: mažinti sausumos karines pajėgas ir kariuomenei suteikti ekspedicinį pobūdį. Didesnis karinių pajėgų mobilumas įgalintų Rusiją efektyviau planuoti jėgos naudojimą įvairiuose geografiniuose rajonuose, kuriuos ši šalis laiko ar gali kada nors laikyti savo įtakos zonomis, o tariant Vladimiro Putino žodžiais – tiesiog „ten, kur prireiks“. Prezidentaujant V. Putinui, į Juodąją ir Viduržemio jūras, taip pat kai kurias Afrikos ir Lotynų Amerikos pakrantes Rusija pradėjo žvelgti kaip į zonas, kuriose ji galėtų savo įtaką paremti ir jūrų pajėgomis. Juk vienas pirmųjų dalykų, kuriuos V. Putinas padarė tapęs prezidentu 2000 metais, buvo nurodymas laivynui rengtis dislokacijai Viduržemio jūroje. Veržlų laivyno stiprinimą šešeriems metams tada pristabdė povandeninio laivo „Kursk“ tragedija.
Svarbu tai, kad toks Rusijos karinio mąstymo pasikeitimas vyksta kaip atsakas į Vakarų šalių karinių doktrinų pokyčius. Juk tai JAV ir NATO, pasibaigus šaltajam karui ir sustiprėjus kovai su tarptautiniu terorizmu, pirmosios prabilo apie grėsmių pobūdžio pasikeitimą ir būtinybę reformuoti karines pajėgas mobilumo didinimo linkme. Toks mąstymas yra aiškus siekis išlaikyti karinės jėgos balansą, todėl Rusijos sprendimas pirkti „Mistral“ vertintinas kaip pastanga mažinti Vakarų (taip pat ir Prancūzijos) karinį pranašumą.
„Mistral“ istorijoje yra svarbus politinis ekonominis aspektas. Rusijos laivų statybos pramonė išgyvena sunkius laikus; didžiosios šalies laivų statyklos pralaimi varžytynes dėl tarptautinių komercinių kontraktų, o tokios nesėkmės kaip lėktuvnešio „Admiral Gorškov“ rekonstrukcija Indijos reikmėms pasauliniu mastu sugadino Rusijos karo pramonės reputaciją. „Mistral“ klasės laivo statyba Rusijoje reikštų tokio dydžio projektą, kokio ši valstybė nevykdė jau gerą dešimtį metų. Todėl po „Mistral“ pirkimu gali slypėti daug įvairių industrinio bendradarbiavimo formų: pavyzdžiui, laivas gali būti statomas Rusijoje naudojant prancūzų įrangą ir technologijas, tuo pat metu apmokant Rusijos personalą Prancūzijoje. Kitas galimas variantas – laivo statyba Prancūzijoje, prancūzams prižiūrint naudojamą Rusijos įrangą ir rusų personalą. Tokiais ir panašiais būdais Rusija turėtų galimybę kartu su laivu gauti ir stiprų impulsą savo pačios karo laivybos pramonei modernizuoti. Gal todėl jau daugiau nei pusmetį vykstančios Rusijos derybos su Prancūzija dėl įvairių „Mistral“ pirkimo variantų (pirkti keturis laivus, iš jų vieną ar du statyti Prancūzijoje, o kitus tris ar du – Rusijoje, parduoti su visa elektronine ir radiotechnine įranga ar tik su daline ir pan.) tęsiasi iki šiol ir galutinio sprendimo nėra pasiekta.
Prancūzijos karinis laivynas šiuo metu turi du „Mistral“ tipo laivus ir yra užsakęs trečią, jo statybą finansuoja ekonomikos gaivinimo fondai. Stambūs valstybiniai užsakymai – patikrintas būdas gerinti sunkią ekonominę situaciją, todėl ypač didelį entuziazmą dėl „Mistral“ pardavimo Rusijai reiškia ministras pirmininkas François Fillonas. Tokio didumo ginkluotės pardavimo kontraktas neišdygsta per naktį. Prancūzijos kompanija „Thales“ jau kelerius metus Rusijai tiekia įvairius kovinės įrangos komponentus: nuo tankų taikiklių iki avionikos ir nutaikymo sistemų Rusijos naikintuvams. Neseniai atitinkamų Prancūzijos ir Rusijos institucijų buvo pasirašytas supratimo memorandumas, kuriuo šalys numato plėtoti bendradarbiavimą karo laivybos techninio vystymo, pramonės ir komercijos srityse. Kadangi Rusijos ketinimai daug kam pasaulyje kelią susirūpinimą, Prancūzija „Mistral“ sandorį turi gausiai „gardinti“ tinkamu politiniu „padažu“. Šalies vyriausybė aiškina, kad šis sandoris yra logiška NATO suartėjimo su Rusija politikos tąsa. Juk tokia politika reiškia, kad Rusija laikoma NATO partnere, o ne prieše. F. Fillonas kalba, kad „Mistral“ pardavimas puikiai dera ekonominio ir politinio bendradarbiavimo su Rusija plėtros kontekste. Šis kontekstas, be kita ko, apima ir bendrus dujotiekių tiesimo bei automobilių gamybos projektus. F. Fillonas aiškina, kad „būtų neįmanoma kartu su Rusija siekti Europos stabilumo ir tuo pat metu atsisakyti parduoti jai ginklus. Toks atsisakymas tiesiogiai prieštarautų mūsų pačių žodžiams.“ Iškalbingai tokią poziciją gina ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernard'as Kouchneris. Pasak jo, tiek Prancūzijai, tiek Rusijai laikas išeiti „iš praeities kalėjimo“.
Žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, Prancūzijos sprendimą padėti Rusijai ginkluotis galima paaiškinti tik tuo, kad Prancūzija, matyt, nusprendė apskritai pašalinti geopolitikos paradigmą iš užsienio politikos kaip atgyveną. Toks sprendimas būtų keistas, nes Rusijos užsienio politikos architektūroje jau kurį laiką galima stebėti ypač ryškius geopolitinius bruožus; tai byloja tiek šios valstybės veiksmai, tiek ir argumentai, kuriais tie veiksmai aiškinami pasauliui.
Esminis valstybės interesas, kuris niekada neaukojamas dėl kokios nors kitos galimos naudos, yra nacionalinis saugumas arba, kitaip tariant, išlikimas. Akivaizdu, kad parduodama Rusijai „Mistral“ Prancūzija jaučiasi saugi. Toks optimistinis saugumo situacijos vertinimas greičiausiai kyla iš kelių prielaidų. Pirmiausia, karinę Rusijos grėsmę Paryžius laiko pasenusio geopolitinio mąstymo apraiška. Taikai besitęsiant 60 metų, atsiranda iliuzija, kad karas Europoje neįmanomas. Šiuo atveju pamirštamos pagrindinės tos taikos prielaidos ir tai, kad beveik visas tokios taikos laikotarpis turi daug sakantį pavadinimą „šaltasis karas".
Antra, Prancūzija greičiausiai laiko Rusiją ekonominiu ir kariniu požiūriu per daug silpna, kad ji galėtų kelti grėsmę. Žinoma, Paryžiuje niekam nekyla abejonių, jog Rusija yra pajėgi „projektuoti jėgą" savo kaimynystėje, tačiau ji yra per silpna, kad galėtų grėsti Prancūzijai. Palyginus Prancūzijos ir Rusijos karinį arsenalą ir ginkluotųjų pajėgų kiekį akivaizdu, kad toks tikrumas gali remtis tik prielaida, jog Prancūzija yra saugi, nes ji – NATO narė, o tai, kaip žinome, reiškia, kad agresijos atveju Prancūziją gintų Aljansas. Taigi narystė NATO leidžia Prancūzijai, pačiai neprarandant saugumo, pelnytis iš ginklų pardavimo Rusijai.
Kartais prie kokio nors žodžio pridėjus „-acija“ gali išeiti įdomus naujas terminas. Pavyzdžiui, „šrioderizacija“. Arba „mistralizacija“. Aiškėja, kad jei Prancūzija nebūtų sutikusi parduoti Rusijai šio karinio laivo, pastaroji būtų nusipirkusi jį kitur. Ispanija Rusijai siūlė pirkti panašaus tipo laivą „Navantia“, o Nyderlandai – savąjį „Damen Schelde“. Jei būtų įvykę tokie sandoriai, gal būtume galėję kalbėti apie „navantizaciją“ arba „damenšeldizaciją“. Tačiau ar būtina kurti naujus žodžius seniems dalykams įvardinti? Juk tokios “-acijos" rodo tik tai, kad Europos valstybių užsienio politikoje viršų pradeda imti nacionaliniai, o ne ES ar NATO interesai. Akivaizdu, jog tiek ES, tiek NATO atsirado todėl, kad dėl tuomet pasaulinėje politikoje veikusių faktorių Vakarų valstybėms tapo tikslinga vienytis apribojant savo nacionalinius interesus ir suverenitetą vardan svarbesnių ilgalaikių bendrų interesų. Pasikeitus pasaulyje veikiantiems faktoriams, keičiasi ir valstybių politika. ES ir NATO susikūrė bendrų vertybių pagrindu, todėl šiandien, švenčiant tų vertybių triumfą, Vakarų supranacionaliniai dariniai, regis, turėtų būti tvirti kaip niekada. Tačiau stebint dabartinę ES valstybių politiką, taip pat besiklostančius ES ir JAV santykius, labiau panašu, kad svarbiausia Europos ir viso Vakarų demokratinio pasaulio vienijimosi paskata buvo sovietų grėsmė. Tokiai grėsmei išnykus arba susikūrus iliuziją, jog jos nebėra, dingsta ir pretekstas buvusiai vienybei. Ar neatsitiks taip, kad pasaulio sąžine pasišovusi būti Europa ilgainiui pasirodys esanti tik eilinis, akliems jėgos balanso sistemos dėsniams paklūstantis aljansas?
Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
