Šį keistą fenomeną prieš 15 metų pirmasis pastebėjo duobių kasėjas Eduardas Cifuentesas. Tik šio žmogaus dėka buvo pradėta kalbėti apie šias mumijas. Kaip sako E. Cifuentesas, jam buvo svarbu išlaikyti mumijas kaip palikimą ateinančioms kartoms.
Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti, kodėl mirę kūnai mumifikuojasi. Panašus reiškinys buvo pastebėtas kitoje Lotynų Amerikos pusėje, centrinėje Meksikoje, tik čia mumifikacijos paslaptis buvo įminta – žemėje palaidoti kūnai mumifikuodavosi dėl požeminių dujų ir dirvožemio sąveikos.
Apie San Bernardą to negalėtume pasakyti, mat čia mirusieji laidojami tam tikrose salėse ir neturi jokio kontakto su žeme.
Vietiniai gyventojai sukūrė keletą savo versijų, aiškinančių šį keistą fenomeną. Kai kurie mano, kad mumifikacijai įtakos turi itin grynas tų vietovių vanduo ir minimalus kiekis cheminių priemaišų jų vartojamame maiste. Taip pat yra manančių, jog mumifikacijai čia palanki žemės temperatūra. Tačiau turbūt įdomiausia versija tų, kurie teigia, jog kūnai mumifikuojasi dėl ypatingų vietinių gyventojų vartojamų vaisių – guatilos ir balu. Guatila yra ryškiai žalias apelsino dydžio vaisius, ant odelės turintis spyglius. Vietiniai šį vaisių nulupa, išverda ir naudoja sriuboms gaminti. Balu yra panašus į didžiulę atidarytą ankštį. Milžiniško dydžio violetinės balu pupelės, išvirtos ir sutrintos, maišomos į pyragams skirtą tešlą.
Kūnai pradėjo mumifikuotis nuo 1957-ųjų, būtent tais metais kapinės buvo perkeltos iš senosios vietos į dabartinę. Vietinis gyventojas Jose Del Carmen Rojas mano, jog tai susiję su Visatos jėgomis, mat ankstesnėse kapinėse tokių keistų dalykų nevykdavę.
Dabar San Bernardo mumijos yra pagrindinis turistų traukos centras visoje Kolumbijoje. Miestelio meras Antonio Acosta pasirūpino už kapinių pastatyti mumijų muziejų, kur eksponuojamos 8 geriausiai išsilaikiusios mumijos. Nors turizmas gali gerokai kilstelti 17 tūkst. gyventojų turinčio miestelio ekonomiką, ne visi gyventojai yra patenkinti mumijų muziejaus idėja.
