Romualdai, kokios priežastys dažniausiai atveda vaikus ir suaugusiuosius į jūsų treniruotes?
Į kovos menų sporto sales dažniausiai atveda psichologinės priežastys: pasitikėjimo savimi stoka, savigynos įgūdžių stygius ar neturėjimas, taip pat noras sutvirtėti fiziškai, tiesiog sveikatintis, užpildyti fizinio aktyvumo ar fizinės iškrovos bei užimtumo trūkumą.
Kam dera nusiteikti, pasirinkus šiuos užsiėmimus?
Pradedantieji dažniausiai tikisi, kad tai bus tiesiog laisvalaikio praleidimo forma. Tačiau tam, kad taip nutiktų, iš pradžių reikia šiek tiek paplušėti. Ir jei motyvacija pasirodo stipresnė už “keistus” pojūčius, juntamus per ir po sunkios treniruotės, šiek tiek vėliau šis užsiėmimas tikrai gali virsti ne tik smagia ir aktyvia laisvalaikio praleidimo forma, bet ir patikimu būdu apsiginti ištikus bėdai.
Kas labiausiai augina jūsų mokinių motyvaciją? Ar pavojaus baimė gali čia pasitarnauti, ar, atvirkščiai, trukdo?
Visų stipriausia motyvacija – noras įgyti pasitikėjimo, nes kiekvienas savimi pasitikintis žmogus jaučiasi saugus. O kas gi apskritai yra saugumas? Jį mums suteikia žinojimas. Žinojimas, jog iškilus problemai ar pavojui savo patirties ar priemonių arsenale rasiu vienokį ar kitokį būdą iššūkį įveikti.
Daugybę metų to mokote vaikus ir suaugusius, pats esate pasiekęs svarbių pergalių kovos ringe. Ką galėtumėte patarti besirenkantiems kurį nors iš kovos stilių būtent savigynos tikslams?
Visi kovos menai, kiekviena kovinio sporto šaka turi begales būdų, tinkančių savigynai, kuriais galima pasinaudoti, atsidūrus akistatoje su agresoriumi. Tačiau reiktų prisiminti, kad gatvėje užpuolikas niekada nesivadovaus jokios sporto šakos taisyklėmis, jos jam tiesiog neegzistuoja. Atvirkščiai – agresyviam tikslui pasiekti visos priemonės jam bus priimtinos. Todėl potenciali auka turi turėti tam tikrą “priemonių paketą”, ne tik kokio nors vieno konkretaus stiliaus kovos įgūdžius, ir gebėti pritaikyti atitinkamas savigynos priemones konkrečioje situacijoje.
Neretai būna, kad vaikas lanko, pavyzdžiui, karate, sambo ar dziudo, bet mokykloje yra skriaudžiamas, nesugeba apsiginti. Jokiu būdu nesakau, kad tai yra blogi stiliai, jie tikrai puikūs! Bet jei šiuo atveju kalbame apie savigyną, o ne apie kitus tikslus, juose yra mažai kontakto. O jei pačiame stiliuje neleidžiama, tarkim, smūgiuoti, tai ir turėdamas žalią diržą gatvėje tas vaikas neapsigins. Nes jį smūgiuos. Pirmiausia, ką užpuolikas darys – tai trenks smūgį į veidą. Kai esi užpultas, nespėsi susiorientuoti ir apsiginti kažkaip paprastai, turėsi naudoti kokį nors kovinį veiksmą. Ir jis turės būti kontaktinis. Daug kontakto nėra blogai, jei treneris kompetentingas. Žinoma, jei pats turėjęs mažai varžybų, nedaug paruošęs sportininkų, per treniruotes vaikai gali patirti traumų, ir tai nėra gerai. Treniruočių metu sportininkus reikia nuo jų apsaugoti. Bet jei treneris tikras meistras, žinos, kas gali nuo jų apsaugoti ir sugebės išmokyti žmogų apsiginti.
Tai koks būtų jūsų siūlymas? Kur turėtų kreipti savo žvilgsnį norintys išmokti efektyvios savigynos?
Ilgalaikė treniruočių ir treniravimo praktika įrodė, kad mažiau taisyklių turintis kovos menas, koks ir yra MMA, turi geriau pritaikytus raktus savigynos lobiams atrakinti.
Matyt siūlyčiau Mišrius kovos menus (MMA). Jie yra visų kovos disciplinų karaliai, visas kovos menų rūšis jungianti sistema. Tai yra tinkamiausia ir tobuliausia priemonė norintiems išmokti kovoti ir stovimoje padėtyje, ir ant žemės. Pabrėžiu, kad MMA nėra atskiras kovos menas, tai įvairių kovos menų “kratinys”, gimęs siekiant išsiaiškinti stipriausius kovos stilius. Kovodami MMA ringe įvairių stilių profesionalai patyrė, kokie yra kiekvieno privalumai ir trūkumai. Būtent todėl imtynių atstovai, ruošdamiesi varžyboms, lavina smūginę techniką, o smūgiuotojai – imtynių elementus. Ilgainiui daugiametė kovotojų patirtis pasaulinėse MMA arenose parodė, jog stipriausi yra: stovėsenoje – mažiausiai taisyklių turintys smūginiai kovos stiliai, parteryje – gulimoje padėtyje mažiau apribojimų turintys imtynių kovos stiliai.
Būtent jų teikiamų privalumų turi galimybę išmokti ir žmonės, norintys įgyti savigynos įgūdžių. Treniruodamiesi MMA kovų sistema jie įgyja ir kovos stovėsenoje (smūgiuojant), ir parteryje (gulint) patirties, tokios būtinos ginantis. Trumpai tariant – kuo daugiau kovos būde yra leistinų priemonių nugalėti varžovą, tuo kovos menas tampa tinkamesne savigynos priemone paprastam žmogui.
Ar jūs pats treniruojate MMA sistema?
Aš esu kovojęs tris MMA kovas. Dvi laimėjau, vieną pralaimėjau. Žinau, kaip elgčiausi, ką rinkčiausi pats, bet treniruoti kitų – ne. Jei burčiau MMA klubą, samdyčiau trenerius ir specialistą, kuris turėjęs daug MMA kovų. Jie visi ir turėtų sutartinai siekti rezultato. Vadovauti tokiam klubui gali tik profesionalas. Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad Lietuvoje tokių kompetentingų trenerių, deja, nėra daug.
Ar tokia situacija turėjo įtakos rengiant Lietuvoje Mišrių kovos menų turnyrą Blade Flights?
Blade Flights tikslas nėra ugdyti trenerius ar sportininkus. Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas ringe susitikti aukščiausio lygio kovotojams iš viso pasaulio. Tikiuosi, aukšta turnyro kartelė, moralinė, etinė ir estetinė renginio kokybė skatins pasitempti, savaip ugdys ir šios sporto šakos dalyvius, ir sirgalius.
