„Mano pirma mintis buvo – „Oho, koks mažytis, mielas lokys.“ Po akimirkos jau gulėjau ant žemės ir girdėjau čepsėjimą. Jaučiau, kaip jo pirštai lenda man per kaukolę, paskui vėl išgirdau čepsėjimą. Tuomet jis kramsnojo mano akį. Paskui pajutau, kad jis priartėjo prie mano veido. Ėmiau kratytis iš siaubo. Jaučiau, kaip veidu teka kraujas. Buvo šlapia. Mačiau, kaip jis varvėjo. Turbūt keisčiausias jausmas užklupo stebint mažą lokiuką išspjaunantį mano dantį“, – savo istoriją praėjus mėnesiui po susidūrimo su lokiu pasakojo A. Hensen.
Moteris prasitarė, kad jau buvo besiruošianti atiduoti žvėriui savo gyvybę, tačiau prisiminė sūnų. Tą patį momentą suvokė, kad į mišką atėjo su šunimis Dekojumi ir Arkiu. Manė, kad jie pagelbės jai pabėgti. „Tikriausiai skaudžiausias momentas buvo tuomet, kai pamačiusi, jog meška dantimis įsikabinusi į vieną mano šunų, supratau, kad nelieka kitos išeities tik bėgti. Ji jį valgė. Aš ištrūkau“, – skaudžius prisiminimus liejo A. Hensen.
Praėjus kiek laiko, sugijus žaizdoms, moteris ir vėl nusprendė prisiminti kraupią istoriją. Prabilti ją įkvėpė filmas „Hju Glaso legenda“ už kurį Leonardo DiCaprio pagaliau pelnė „Oskarą“. Nors ši kino juosta ir paremta tikra istorija, A. Hensen mano, kad nei aktoriai, nei režisūriniai sprendimai nebuvo pakankamai tikroviški. Jos nuomone, liaupsės filmui – absurdiškos.
„Matėte mano nuotraukas? Palyginti su manimi, Leo po lokio atakos atrodė labai neblogai“, – tikino moteris ir pareiškė, kad žiūrėdama įtempto siužeto filmą juokėsi.
Rašytojai, fermos savininkei buvo nukasta nosis ir ausis, ji neteko 14 dantų. Kad atsigautų jai prireikė gausybės operacijų, o kad žaizdos sugytų – daugybės metų.
Vietoje to, kad išsigąstų, žiūrėdama lokio atakos sceną, ji isteriškai juokėsi. „Tai man atrodė taip netikra“, – tikino moteris. Dar didesnį juoką jai sukėlė scena, kurioje L. DiCaprio kartu su arkliu krenta nuo uolos, tačiau žūsta tik arklys.
