Antanas Gaudiešius demonstruoja, kaip laipsnių tikslumu nustatoma pusė, iš kurios kyla dūmai. Autorės nuotraukos Iš viršaus pačias degiausias Tauragės miškų urėdijos girias sergi budrios akys, kurių regėjimą kartais pastiprina žiūronai. Sakalinėje ir Eičiuose stovinčiuose 36 metrų aukščio bokštuose dūmų žvalgomasi jau nuo balandžio, kai suaktyvėja žolės degintojai. Dabar, atėjus patiems karščiausiems ir todėl pavojingiausiems mėnesiams, bokštų budėtojoms tenka ypač atsakingas darbas.
Šiuo metu dūmų dairomasi tik iš bokštų Eičiuose ir Sakalinėje.
– Šiose girininkijose auga pirmosios degumo klasės miškai, – situaciją paaiškino vyriausiasis Tauragės miškų urėdijos miškininkas Antanas Gaudiešius.
Pasak jo, pavojus dabar ypač didelis, nes miškuose knibždėte knibžda mėlyniautojų, mėgstančių užtraukti dūmą ir numesti dar smilkstančias nuorūkas. Miško paklotė užsiliepsnoja labai greitai, o liepsnai pasiekus medžius pradeda kilti dūmai.
A.Gaudiešius sakė, kad urėdijose, kuriose gaisrų tikimybė ypač didelė, bokštuose žmonės nesėdi, ten situaciją stebi kameros. Jos periodiškai apsisuka, fiksuoja vaizdus ir reaguoja į dūmus. Automatines gaisrų stebėjimo sistemos įrengimas būtinas tik tose urėdijose, kuriose pirmosios degumo klasės miškai sudaro pusę visų urėdijos miškų ploto. – Tauragės miškų urėdijoje tokios girios užima 40% miškų ploto, todėl poreikio kameroms nebuvo, – sakė A.Gaudiešius.
Šiuo metu Sakalinės bokšte jau ketvirtą vasarą leidžia budėtoja Zita. Ji sakė, kad jos darbas – tiesiog žiūrėti, tačiau tai daryti reikia atsakingai. Laiku dūmų nepastebėjus ugnis gali išplisti ir per 10 ar 15 minučių padaryti daug žalos. Atsakomybės Zitai netrūksta, pagyrimų jai negailėjo ir A.Gaudiešius. Ji sakė, kad būtų negražu, jei gaisrą girininkas pastebėtų pirma jos.
Bokštų budėtojoms ir savaitgaliai, ir šventinės dienos gali tapti darbo dienomis, o jų poilsio dienos priklauso nuo oro. Kartais darbo dieną patrumpina netikėtai prapliupęs lietus.
Miniatiūriniame vėjo siūbuojamame bokšto viršuje vienatvė Zitos neaplanko: ji klausosi paukščių čiulbėjimo, džiaugiasi galimybe pabūti su savo mintimis ir kartais per raciją susisiekia su Eičių bokšte budinčia Stase Juciene ar budėtoju Tauragės miškų urėdijoje. Racijos pokalbių klausomasi gaisrinėje, kad įsiplieskus ugniai ugniagesiai iškart sureaguotų.
Visgi darbo dienos pabaigos laukimas Zitai kartais prailgsta, mat atsibosta sėdėti žvilgsnį įsmeigus į tolį, kamuoja karštis. Sausomis ir karštomis dienomis miškus stebėti tenka net iki 21 ar 22 valandos. – Bokšte nei pabėgėsi, nei atsigulsi. Kartais norisi daugiau pajudėti ir, nors mankštą padarau, jos neužtenka, – apie savo darbo specifiką pasakojo anksčiau prekybininke dirbusi Zita.
Pasak A.Gaudiešiaus, net pastebėjus dūmus gaisro židinį surasti nelengva, nes sunku nustatyti, kokiu atstumu jis nutolęs nuo bokšto. O ir suradus gesinimą apsunkinti gali sudėtingas privažiavimas: miškininkams gali tekti greitai kirsti medžius arba vandenį nešioti kibirais.
– Net ugnį užgesinus miško paklotė smilksta, todėl gaisro vietas reikia dar kelias dienas prižiūrėti. Jei ilgai nesulaukiama lietaus, jas lankyti gali reikėti dar bent savaitę, – gaisrų gesinimo ypatumais dalijosi vyriausiasis miškininkas.
Laimei, miško gaisrų šiemet dar nepasitaikė, jų nebuvo ir pernai. Užpernai urėdijoje ugnis įsiplieskė du kartus, tačiau gaisrai buvo greitai užgesinti, išdegė tik 1–2 arai miško. Nors miškų gaisrus žmonės dažniausiai sukelia netyčia, pasitaiko ir tyčinių atvejų.
– Atsitinka, kad gavę baudą už netinkamą elgesį miške, pavyzdžiui, šiukšlinimą, supykę žmonės kerštaudami padega mišką. Stengiamės palaikyti draugiškus santykius, – šypsojosi A.Gaudiešius.
Jis teigė, kad į kovą su miškų gaisrais pasitelkiami ne vien bokštai. Vyriausiasis miškininkas rodė Sakalinės pušynus išraižiusias juostas, vadinamas mineralizuotomis. Miškui užsiliepsnojus jos sustabdo ugnies plitimą. Kad juostų neužklotų greitai užsidegantys lapai, spygliai ar sausa žolė, jos kiekvieną rudenį suariamos traktoriumi.
– Iš viso Tauragės miškų urėdijoje yra apie 250 kilometrų mineralizuotų juostų. Kai kurias jų atnaujinti reikia po kelis kartus, todėl traktorininkas per sezoną gali nuvažiuoti netoli 1000 kilometrų, – sakė A.Gaudiešius.
Ironiška, tačiau nusileidę iš bokšto aukštybių ir miško keliukais patraukę link plento pastebėjome ne vieną rūkantį ir miško gėrybių besidairantį žmogų. Nors pavojuje miškai atsiduria kasdien, gaisrų šiemet dar nekilo, vadinasi, girių lankytojai nelieka abejingi ženklams „Neuždek“ ir su ugnimi elgiasi atsargiai.
