„Misija Sibiras“, LRT.lt
Kovo 11-ąją 14:30 val. LRT televizijos eteryje įvyks didžioji projekto „Misija Sibiras`13” dokumentinio filmo premjera. Ji įrodys, kad augti pilietišku žmogumi nėra nuobodu. Tai smagu ir paprasta. Tai žada ir šio filmo autorius, ekspedicijos į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Tiumenėje dalyvis Donatas Žvirblis.
Apie pagrindinę šios juostos mintį, lūkesčius, nuotykius ir tikslus bei tai, kas liko už kadro, pokalbis su „Misija Sibiras`13 dalyviu D. Žvirbliu.
– Įsivaizduokime, kad filmo dar nėra. Esi pirminėje jo kūrimo stadijoje. Kokį filmą nori sukurti?
– Į šitą klausimą atsakymą turiu tik šiandien. Sudėtingiausia jį kuriant buvo subrandinti pagrindinę filmo mintį. Grįžus iš ekspedicijos, regis, iki pat sausio mėnesio, kasnakt, prieš užmiegant, filmą dar kartą prasukdavau savo akyse. Ir jis kaskart būdavo vis kitoks.
Pagrindinė jo mintis, kurią bandžiau parodyti filmo pabaigoje, tai, kad būti pilietišku, padaryti kažką gero ir naudingo savo šaliai, šeimai, nėra nuobodu. Nereikia iškėlus vėliavą rėkti, kas tu esi. Nereikia net važiuoti į „Misija Sibiras“ ekspediciją. Kiekvienas iš mūsų paprastai ir linksmai galime surasti būdą būti pilietišku. Galbūt tai geriau pavyks suprasti išvydus filmą.
– Kaip manai, ar pavyko šitą mintį perteikti juostoje?
– Kai kuriuos filmo aspektus norėjosi akcentuoti labiau, kai ką parodyti iš skirtingos perspektyvos. Vienas pirmųjų filmo epizodų – Kulimesovo kapinaičių lankymas ir tvarkymas. Kai atvykome, atrodė, kad darbo čia – beviltiškai daug. Pirmą pusdienį dirbome suplukę, tačiau, pasižvalgius aplink, atrodė, kad nepadarėme nieko, išskyrus pusę iškirstų krūmų ir ištemptų rąstų. O filme panašu, kad tai vyko kur kas paprasčiau, greičiau. Čia dar apaugęs kalnelis, o čia jau pastatytas ir aptvertas kryžius, sutvarkyta aplinka. Arba štai kita situacija – įbetonavus kryžių vakare, po didžiulės liūties ėjome patikrinti, ar betonas stingsta. Gerai, kad turėjau tinklelį ant galvos. Uodų, mašalų buvo be proto daug. Neįmanoma to atpasakoti. O dabar atrodo, kad čia jau nieko ypatinga. Tokių momentų filme nesimato. Nebent labai gerai ištempus ausis galima vietomis išgirsti uodo zirzimą.
– Papasakok apie tai, ko į filmą sutalpinti nepavyko, nors to ir norėjai?
– Istorija, kurios, deja, nepavyko į filmą įterpti – tai mūsų dėka įvykęs dviejų, 50 metų viena kitos nemačiusių draugių susitikimas. Tačiau parodyti to, kaip atskiro epizodo, siužeto, paprasčiausiai nebuvo kaip ir nebuvo ką. Kadangi viena draugių gyvena Sibire, su kita susitikti pavyko, tačiau atskleisti šią istoriją taip, kaip norėtųsi, tikrai nepavyktų.
– Kokie yra filmo herojai?
– Herojai – puikūs. Tiesa, grįžus atrodė, kad man jų asmenybių atskleisti nepavyko. Vieni jų pasirodė silpniau, kiti stipriau, tačiau filmo kūrimo eigoje paaiškėjo, kad yra visiškai atvirkščiai. Net neįsivaizdavau, kad iš to, ką pavyko nufilmuoti, bus sukurtas vientisas pasakojimas. Maniau, kad filme bus daugiau tylos, muzikos. Tačiau peržiūrėjus pokalbius, tapo aišku, kad ir vėl, net labai norint, visko, kas svarbiausia, į filmą sutalpinti nepavyks.
– Kita įdomi šio filmo pusė – tai iš anksto neplanuoti, nenumatyti žmonės, kuriuos Sibire sutikote visiškai atsitiktinai.
– Kartais man atrodo, kad tikrai turiu savo laimingą žvaigždę. Man kažkaip pavyksta atsirasti reikiamoje vietoje, reikiamu metu. Ir daugelyje gyvenimo sričių taip nutinka.
Štai mūsų sutikta tremtinė filme deklamuoja eilėraštį rusų kalba apie Lietuvą. Jis pateikiamas originalo kalba, kadangi šiam eilėraščiui, be abejonės, būtų reikalingas profesionalus vertimas. Nesinorėjo ardyti jo struktūros, minties. Tie, kas norės, jį supras. Tačiau bent jau eilutę apie cepelinus ir liūdesį, manau, supras daugelis.
– Dalis vykstančiųjų į Sibirą šią vietą įsivaizduoja kaip mistinę vietą, kurioje vyksta neįtikėtini dalykai. Kiti jį supranta kaip chaotišką ar laukinę, žmogaus nepaliestą vietą. Koks Sibiras sutiko tavo filmavimo kamerą?
– Prieš išvykdamas savy atidariau visas duris ir vartus, kad išvysčiau Sibirą tokį, koks jis yra. Taip daryti stengiuosi kiekviename žingsnyje. Nes tie dalykai, kurie yra, tikiu, kad jie tokie ir turi būti. Tai natūralu. Tikrai nesistengiau kažkaip nusiteikti. Jei bus pelkės – reiškia, kad jos čia ir turi būti. Jei teks miegoti medžiuose – taip, vadinasi, ir praleisime naktį. Neturėjau išankstinių nuostatų ir jomis savęs neapsunkinau.
– Filmo pabaigoje pasirodai su savo sūnumis ir perteiki vieną pagrindinių filmo minčių. Kodėl priėmei tokį sprendimą?
– Projekto „Misija Sibiras“ esmė ir pagrindinė mintis nėra kapinių tvarkymas, jų teritorijų tvėrimas. Juk tvora po dešimties metų neišvengiamai grius. Tai yra pilietiškumo ir patriotiškumo mokykla. Domėjimasis istorija. Juk galėtų vykti elementari ekskursija į tas vietas.
Tačiau ten niekada nieko panašaus nepatirsi, neišgyvensi, kaip tik vykdamas su šiuo projektu. Kaldamas tvorą, valydamas kapinių teritoriją, vaikščiodamas tose vietose neišvengiamai atsiduri kažkuria perkeltine ir labai nedidele dalimi vietoje tų, kurie išvežti buvo anuomet. Taip gauname mažą dalelytę koncentruotos istorijos, apie kurią grįžę turime galimybę papasakoti. Ir jei ja sudominame kažką kitą, reiškia tikslą pasiekti pavyko.
Mano sūnūs šiame kadre atsirado neatsitiktinai. Džiaugiuosi, kad jie Vasario 16-ąją gali dainuoti apie Lietuvą. Jie neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Ir tuo aš labai džiaugiuosi. Mes privalome išsaugoti savo identitetą. Esame maži, tačiau privalome didžiuotis tuo, kad esame lietuviai, turintys savo papročius, istoriją ir kalbą.
