Tokių, kurie su mylimais žmonėmis negali išsiskirti net po jų mirties, pasitaiko ir Lietuvoje. Tik ar visuomet taip elgiamasi iš begalinės meilės ir nesavanaudiškai?
Palaidojo sodybos kieme
Dar 2006 metais visoje šalyje nuskambėjo keistuolio iš Panevėžio rajono Daniūnų kaimo Rimanto P. poelgis – namuose nuo senatvės mirusią savo 83 metų motiną Marijoną jis palaidojo savo sodyboje, kone po pat namo langais. Per naktį sukalęs karstą ir iškasęs duobę žemėje, kurią tuo metu buvo sukaustęs net apie pusantro metro pašalas, tuomet jau 47 metų Rimantas velionę be jokių apeigų ir šarvonių užkasė paryčiais, nepranešęs niekam – net savo tikram broliui.
Pastarasis apie motinos mirtį sužinojo tik po poros dienų, kai drauge su savo sugyventine užsuko jos aplankyti. Rimantas jaunėliui paaiškino, esą vykdęs motinos valią – senoji pageidavusi amžinai ilsėtis „ne kapinėse, kur ilsisi vagys ir pijokai, o savojoj sodybėlėj“. Brolis apie visa tai pranešė socialinei darbuotojai.
Sužinojus teisėsaugai, Marijonos kapas buvo atkastas, o palaikai perduoti teismo medicinos ekspertams.
Nors visi pažinojusieji šią šeimą tvirtino, kad Rimantas motiną labai mylėjo ir kelerius metus ją slaugė dieną ir naktį, kurį laiką jam teko pabūti net įtariamuoju motinžudyste. Vėliau ekspertai nustatė, kad Rimanto motina mirė sava mirtimi. Ją laidodamas sūnus pažeidė mirusiojo apžiūros bei medicininės ekspertizės atlikimo procedūras, tačiau traukti jį teisinėn atsakomybėn nebuvo jokio pagrindo. Pasirodo, jog nei Baudžiamajame, nei Civiliniame kodekse nėra numatyta jokios atsakomybės už mirusiojo palaidojimą ne tam skirtoje vietoje.
Laidok kur patinka
2007 metų gruodžio 20 dieną priimtas naujas Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas jau pirmo straipsnio pirmu punktu tvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja žmonių palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką. Tačiau punkto, kad mirusius žmones privalu laidoti tik kapinėse, šiame įstatyme nėra. Jame tik apibrėžta, jog kapas – tai vieta, kur užkasti žmogaus (žmonių) palaikai, o kapavietė – nustatytas ribas turintis žemės plotas, skirtas kapui, rūsiui, kolumbariumui ar kitai laidojimo vietai, kur bus laidojami žmogaus palaikai, taip pat ir balzamuoti ar kremuoti. „Akistatą“ konsultavęs kapinių priežiūros tarnybos specialistas patvirtino, kad iš tiesų nėra jokio teisinio akto, kuris draustų mirusiojo palaikus laidoti ne kapinėse. Tad formaliai kiekvienas norintis gali pareikšti savo valią būti palaidotas privačioje valdoje: kur nors savo miške, pievoje, sodyboje ar net kieme. Žinoma, jei bus nepažeistos atitinkamos sanitarinės normos.
Vis dėlto Rimanto motinos palaikai jaunėlio brolio ir kitų giminių iniciatyva buvo perlaidoti Ramygalos kapinėse, šalia seniai mirusio savo vyro. Beje, žmonių besišalinantis kaimo keistuolis Rimantas už velionę meldžiasi ne bažnyčioje, o savo paties rankomis šalia sodybos iškerojusio ąžuolo viršūnėje įrengtoje miniatiūrinėje cerkvėje, į kurią galima įlipti tik siūbuojančiomis virvinėmis kopėčiomis. Nagingasis vyriškis panašių namelių įkėlė ir kitus savo sodybos medžius.
Kapaviete pasirinko vonią
Rimanto P. poelgį galima vadinti keistu, tačiau jis tikrai nebuvo savanaudiškas. O štai apie savo sugyventinės mirtį nepranešęs ukmergiškis veikė iš visiškai kitokių motyvų.
Nežinia kur dingusios 63 metų moters pirmoji pasigedo viena jos kaimynė. Dingusios moters sugyventinis A. S. pasakė, esą ji išvykusi aplankyti Lazdijuose gyvenančių savo giminaičių ir greitai sugrįšianti. Dienos bėgo, o pražuvėlė vis nesirodė. Kaimynė puikiai žinojo patarlę, kad trečią dieną ir mieliausias svečias atsibosta, todėl moteriai nesugrįžus beveik po savaitės, paskambino jos broliui.
Vyriškis susisiekė su giminaičiais Lazdijuose ir išsiaiškino, kad sesuo ten nebuvo pasirodžiusi, todėl sunerimęs atskubėjo į Ukmergę. Patekęs į butą brolis vonioje aptiko jau gerokai apirusį moters lavoną...
Psichikos sutrikimų turintis ir girtaujantis jos sugyventinis A. S. aiškino, esą nebegyvą savo draugę jis pats radęs dar prieš savaitę, kai vieną popietę sugrįžęs namo su pirkiniais. Vonioje besimaudžiusi sugyventinė jau buvusi be gyvybės ženklų, panirusi po vandeniu.
Esą bandęs ją ištraukti iš vonios, tačiau net ir išleidęs vandenį to nesugebėjęs padaryti. Todėl užmetė ant mirusiosios chalatą ir paliko gulėti vonioje.
Dienos bėgo, tačiau sugyventinis apie pensininkės mirtį niekam neprasitarė. Vėliau jis teisinosi, esą baiminęsis, kad butą paveldėję moters giminės išvarys jį iš namų. Nežinia kiek jis ketino tverti kasdien vis labiau didėjančią irstančių palaikų smarvę, tačiau jam teliko džiaugtis, jog bent nebuvo apkaltintas gerokai sunkesniu nusikaltimu.
Atlikus teismo medicinos ekspertizę paaiškėjo, kad pensininkės mirtis – nesmurtinė. Karštoje vonioje besimaudžiusi moteris mirė dėl širdies veiklos sutrikimų.
Žiedą užmovė ant merdinčiojo piršto
Nors gyventojų registre Kauno rajono gyventoja Galina Vereščinskaja įvardijama našle, netrukus ji gali ne tik netekti šio „titulo“, bet ir nesulaukti našlės pensijos. Mat moteris su pensininku Vadimu Kramarenka (64 m.) santuoką Kauno civilinės metrikacijos biure įregistravo, kai jaunavedys... jau buvo pašarvotas.
Karmėlaviškis V. Kramarenka su G. Vereščinskaja susituokė pernai rugpjūčio 30-osios vakare. Sunkiai sergantis vyriškis tuo metu gulėjo Kauno „Raudonojo kryžiaus“ slaugos ligoninėje, todėl liudininkus ir porą sutuokusį Kauno stačiatikių Apreiškimo parapijos kunigą Igorį Rinkevičių buvo atsivežusi pati jaunoji.
Tiesa, V. Kramarenkos artimieji abejoja, ar jaunavedys susituokė savo valia, nes jo ligos istorijoje yra gydytojos įrašas, kad tą dieną pensininkas buvo vangus, neatsakinėjo į klausimus ir nevalgė.
Kitą dieną pensininkas mirė, o jaunoji tą pačią dieną atvyko užregistruoti santuoką jau žinodama apie tai. Kauno civilinės metrikacijos biuro vadovai teigia, kad jų kompiuteriuose įdiegta sistema, kuri perspėja, jei mėginama susituokti su vedusiu žmogumi. Ta pati sistema turėtų įspėti ir jeigu vienas iš susituokusiųjų jau miręs. Tačiau duomenys į ją suvedami tik du kartus per mėnesį. Todėl prieš dieną mirusio asmens duomenų, savaime suprantama, sistemoje dar nebuvo. Dokumentus pristačiusi G. Vereščinskaja metrikacijos biuro darbuotojai įtarimų nesukėlė, tad santuokos registracijos liudijimas jai buvo išduotas tą dieną, kai vyko velionio laidotuvės.
Ar Karmėlavos gyventoja su mirusiu savo gyvenimo draugu taip skubėjo susituokti iš staiga suliepsnojusios meilės, suabejota iš karto, kai G. Vereščinskaja pateikė jos naudai surašytą testamentą, kuriuo V. Kramarenka žmonai paliko visą savo turtą. Be kita ko – ir gyvenamąjį namą Karmėlavoje, kurį pora tik 2009 metų vasarą buvo pasidalinusi lygiomis dalimis. Tad G. Vereščinskaja ne šiaip stengėsi, kad sutuoktuvių žiedas būtų užmautas ant merdėjančio jaunikio piršto. Velionio artimieji įtaria, jog daug abejonių ir neaiškumų sukėlęs testamentas buvo sudarytas pasinaudojant V. Kramarenkos liga ir sunkia būkle, mat šis dokumentas datuotas 2009 metų rugpjūčio 25-ąją – tai yra vos 5 paros prieš sunkiai sirgusio, mažai ką tesuvokusio pensininko mirtį. Mirusiojo giminaičiai tikisi, jog teismas ne tik anuliuos santuokos registraciją, bet ir pripažins V. Kramarenkos testamentą negaliojančiu.
Remigijus RAINYS
