Dienraštis „Vakarų ekspresas“ jau rašė apie lapkričio pabaigoje įvykusį teismo posėdį, kuriame R. Mockienei teko aiškintis, kur iš banko sąskaitos dingo jos sūnaus pinigai. Nors moteris teigė, kad pinigus jo laidotuvėms, kapo tvarkymui prieš mirtį panaudoti leido pats sūnus, užrašų knygelėje nurodęs net banko kortelės kodą, Klaipėdos apylinkės teismas nusprendė, kad močiutė vis tiek turės grąžinti apie 7,6 tūkst. eurų anūkėms, paveldėjusioms tėvo turtą.
Teismas taip pat nusprendė, kad R. Mockienė turės atlyginti bylinėjimosi išlaidas – beveik 1,6 tūkst. eurų. Anūkėms teisme atstovavo advokatas Gediminas Žlioba.
S. Karmazinskaja ir I. Bagdonavičienė posėdyje nedalyvavo.
R. Mockienę į skolas nugramzdinusi istorija prasidėjo dar kovo 3 dieną, kai mirė jos sūnus E. Mockus. Nesulaikydama ašarų močiutė teisme pasakojo, kad prieš tai anūkės su tėvu nebendravo kone 4-erius metus. Tačiau ji pati teigė rūpinusis sūnumi, padėdavo jam buityje ir vis pastebėdavo, kad E. Mockui naktimis pasidarydavo bloga. Lyg nujausdamas artėjančią mirtį, sūnus tariamai pažadėjo, kad jo mirties atveju močiutė galės panaudoti pinigus kapui sutvarkyti, taip pat skirti sau, taigi, mirus sūnui ji ėmė gryninti pinigus, nors ir žinojo, kad anūkės juos paveldėjo.
„Netikėjau, kad jos gali taip pasielgti“, – apie anūkių sprendimą paduoti ją į teismą kalbėjo R. Mockienė.
Tiesa, teismui abejonių sukėlė tai, kodėl velionis nepaliko testamento. Taip pat teismas pažymėjo, kad pažadas perleisti turtą dar nėra dovanojimo sutartis.
Be to, močiutės teiginius teismas įvertino kaip prieštaringus: „Viena vertus, atsakovė nurodė, kad sūnus negalėjo numatyti savo mirties ir žinoti, jog jam reikia sudaryti testamentą, tačiau, kita vertus, atsakovė teigė, jog sūnui dėl sveikatos būklės buvo būdingi dažni priepuoliai, kuomet jai tekdavo gaivinti sūnų, t. y. jam buvo žinoma apie savo sveikatos būklę.“
R. Mockienė aiškino, kad dalį pinigų panaudojo kapo sutvarkymui, tad neturi prievolės jų grąžinti.
Tačiau teismas konstatavo, kad laidotuvių išlaidas padengė pačios S. Karmazinskaja ir I. Bagdonavičienė, tad močiutės pasiteisinamas, esą ji grynino pinigus, nes manė, kad jų prireiks sūnaus laidotuvėms ir kitoms su tuo susijusioms išlaidoms, vertinami kaip nepagrįsti.
Advokatas G. Žlioba taip pat pažymėjo, nors R. Mockienė teismui pateiktuose prieštaravimuose nurodė, kad anūkės su tėvu nebendravo bene 4 metus, tai neva nedaro jokios įtakos paveldėjimo teisei.
R. Mockienė teisme taip pat aiškino, kad E. Mockaus sąskaitoje buvę pinigai, kuriuos grąžinti reikalavo anūkės, buvo gauti pardavus žemės sklypą. O žemę esą velioniui dovanojo ji pati. Tai patvirtino ir teisme liudininku apklaustas vyro brolis Arūnas Mockus.
Tačiau net ši aplinkybė teismo nesujaudino.
„Vis dėlto, byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių atsakovės nurodytas aplinkybes. Be to, net ir esant atsakovės nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad minėtas turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė E. Mockui, todėl piniginės lėšos, gautos už šio turto pardavimą, yra laikytinos jo asmenine nuosavybe ir jam mirus buvo paveldėtos ieškovių (anūkių S. Karmazinskajos ir I. Bagdonavičienės - aut. past)“, – pažymima sprendime.
Teismui abejonių sukėlė ir R. Mockienės patirtos išlaidos, susijusios su kapavietės tvarkymu. Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad močiutė vienai iš bendrovių pateikė 5,6 tūkst. eurų užsakymą už kapo sutvarkymą. Teismas pasisakė, kad anūkės pačios pasirūpino mirusiojo laidojimu ir kapaviete.
„Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kapavietė yra sutvarkyta. Taigi, objektyvaus būtinumo papildomai tvarkyti kapavietę praėjus šešiems mėnesiams po E. Mockaus mirties nebuvo“, – teigiama sprendime.
„Vakarų ekspresui“ R. Mockienė pasakojo, kad anūkės prieš paduodamos ieškinį į teismą dėl tėvo sąskaitoje buvusių pinigų kreipėsi ir į policijos pareigūnus, tiesa, šie galiausiai ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nerado nusikalstamos veikos požymių.
Tačiau sprendime teismas atkreipė dėmesį į tai, kad R. Mockienė užsakymą kapavietės tvarkymui pateikė rugsėjo mėnesį, kai jau buvo apklausta vykusio ikiteisminio tyrimo metu, o jai taip pat buvo pateikta ir anūkių pretenzija.
„Taigi, minėtą užsakymą atsakovė pateikė, kai jai jau buvo žinoma apie ieškovių (anūkių, - aut. past.) reikalavimą grąžinti jos žinioje esančius mirusiojo E. Mockaus pinigines lėšas. Taigi, atsakovė veiksmus, susijusius su kapavietės tvarkymu, atliko tik sužinojusi, jog ieškovės siekia susigrąžinti mirusiojo pinigines lėšas, esančias atsakovės žinioje“, – konstatavo teismas.
Be to, akcentuota, kad močiutė, kaip ir anūkės, gali rūpintis E. Mockaus kapaviete. Tačiau esą tai turėjo daryti ne iš anūkių paveldėtų pinigų, o savo lėšomis, mat I. Karmazinskaja ir S. Bagdovaničienė kapavietę jau buvo sutvarkiusios.
Veliono brolis A. Mockus dar prieš teismo posėdį „Vakarų ekspresui“ buvo pasakojęs, kad E. Mockaus dukroms atiteko ne tik tėvo banko sąskaitoje buvę pinigai, tačiau ir dalis buto, po skyrybų su žmona tebepriklausiusio E. Mockui. Jo teigimu, žemės sklypą vyras pardavė už bene 15 tūkst. eurų ir dalį pinigų jau buvo davęs dukroms, tačiau net ir po E. Mockaus mirties joms neva to buvo negana.
Po šios publikacijos ve.lt, atsiliepė viena iš dukrų, S. Karmazinskaja (tekstas netaisytas)
„80 metų čia reikėtų vertinti kaip manipuliacijos meno stažą, o ne amžių. „Močiutė“ visiems kelia emocijas, tačiau Močiute ji niekada mums nebuvo ir nebus. Kaip nebuvo ir mama savo vaikams. Tai moteris, pagimdžiusi du vaikus, kurių pati neaugino, nes savo laiku tiesiog „pragėrė” savo šeimą ir prarado motinystės teises. Ant kojų atsistojo, kai mes, anūkės, jau buvome paaugusios. Iki tol tėtis nuo mūsų slėpė, jog tai jo mama.
Tai, kas buvo rašoma apie mus spaudoje, priimame kaip gynybinę apsivogusių žmonių poziciją. Kitaip vertinti negalime, nes tai žmonės, niekada nedalyvavę mūsų gyvenimuose ir nieko apie mūsų gyvenimus nežinantys.
Konkrečiai dėl bylos, galime pakomentuoti tiek, jog į policiją kreipėmės, nes mums R. Mockienė, grąžindama iš namų išsineštą tėčio piniginę, pasakė, jog ji nežinanti, kur yra banko kortelė ir, kad jai skambino kažkoks vyras, neva turintis kortelę. Vėliau paaiškėjus, jog tai ji, tik spėjus išvežti mirusįjį iš namų, jau pradėjusi su drauge tuštininti banko sąskaitą ir pasisavinusi visus joje buvusius pinigus, kol mes rūpinomės laidotuvėmis, tyrimas buvo nutrauktas.
Tada pasipylė dar daugiau R. Mockienės versijų: „laidotuvėms“ nors už laidotuves mokėjome mes; „grąžins, jei jie priklauso mums“, bet pateikus paveldėjimo liudijimą negrąžino; „sūnus paliko mažą pensiją gaunančiai senai mamai pragyvenimui“, nors beveik visus neva į kapą suinvestuoti nusprendė praėjus kelioms dienoms po jai nepalankaus rugsėjo 11 dienos teismo sprendimo (tėtis palaidotas kovo mėnesį, o planuojamų darbų sąskaita paskaičiuota rugsėjo pabaigoje, kai teismas jau buvo ją įpareigojęs grąžinti pinigus); „paliko mamai, tetai, broliui“, nors prieš tai versija buvo „kapo tvarkymui“ ir t.t.... Tėtis palaidotas jų šeimos kape.
Po laidotuvių su R. Mockiene buvo nutarta, kad ant esamo paminklo bus tik išgraviruotas vardas, pavardė ir data. Po tėčio ten dar buvo palaidota ir R. Mockienės sesuo. Tad kas liečia kapo tvarkymą, tiek graviravimo išlaidos, kurios atrodo išpūstos ir, kaip paaiškėjo teismo metu, abi apjungtos ir pateiktos mums, tiek jeigu ir būtų buvęs ar yra noras kažką kardinaliai pertvarkyti, šios išlaidos turėtų būti padalintos į 5 dalis, o ne „užmestos“ mums.
Neskaitant laidotuvių metu ištuštintos tėčio kortelės, vos mums išvažiavus iš Klaipėdos, buvo pradėtas tuštinti ir mūsų šeimos butas, į kurį įeiti R. Mockienė jau neturėjo teisės. Po skyrybų pusė buto priklausė mūsų mamai, dėl kitos pusės po tėčio mirties buvo užvesta paveldėjimo byla. Ji į nieką nepretendavo.
Taigi žmogus iš namų išnešęs banko kortelę ir pasisavinęs pinigus, ir, pasitaikius progai, įėjęs su draugais į jai nepriklausantį butą ir išsinešęs ką panorėjęs, mūsų akimis yra vagis. Raktų turėjimas, ar kortelės pin kodo žinojimas, nesuteikia jokių teisių į svetimą turtą, tačiau R. Mockienė turi patirtį, kaip pasisavinti tai, kas jai nepriklauso. Po skyrybų su vyru R. Mockienei buvo išmokėta jos turto dalis, tačiau, be sąžinės graužaties, po savo mamos (jos vaikų globėjos) mirties ji nusisavino vaikams priklausantį butą, kuriame dabar ir gyvena, nusisavino ir žemę, kurią mūsų šeimai buvo palikusi tėčio močiutė (globėja) ir, tik po ilgų derybų, 2002 metais grąžino neva dovanodama, o dabar nusisavino pinigus, kuriuos tėtis gavo pardavęs šią žemę. Tad tai gyvenimo būdas ir amžius čia niekuo dėtas“, – rašė S. Karmazinskaja.
