Užsienyje mirus gyvybės neapsidraudusiam Lietuvos piliečiui arba įvykus draudimo sutartyje nenumatytam nelaimingam atsitikimui, mirusiojo socialiai remtini artimieji valstybės pagalbos gali tikėtis tik praėjus keliems mėnesiams ar net metams po laidotuvių.
Lietuva, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios reiškianti pretenzijas į socialinės gerovės valstybės statusą, savo vargingiausiais piliečiais rūpinasi mažiausiai. Tokią nuomonę yra susidaręs ne vienas, bandęs įsigilinti į valstybinėse įstaigose įstatymais sukuriamas nesuprantamas biurokratines kliūtis.
Į jas dažniausiai patenka labiausiai socialiai pažeidžiami visuomenės nariai. Ar kliūtys bus įveiktos, lemia socialinė ir turtinė padėtis.
Toks gerovės modelis būtų neįsivaizduojamas senas demokratijos tradicijas turinčiose Europos valstybėse. Jose pagalba socialiai pažeidžiam asmeniui suprantama kaip pagalba savo artimajam. Bet tik ne Lietuvoje, kur valstybinių įstaigų pareigūnų arogantiškumas bendraujant su gyventojais prilygsta baudžiauninko ir pono santykiams, o daugelis praturtėjusių lietuvių, stebėdami pro savo limuzinų langus skurdžius, nepraleidžia progos iš jų pasišaipyti.
Į situaciją, kai esi paliekamas likimo valiai, pateko ir Panevėžio rajono Stuomeniškių kaime gyvenančios Almos Senulienės šeima.
Moters namuose dar juntama gedulo nuotaika. Nedideliame kambaryje ant sienos kabo prieš mėnesį palaidoto vyriausio sūnaus 22 metų Vaido Šimaičio nuotrauka, perrišta juodu kaspinu.
A.Senulienė apie šeimą užgriuvusias bėdas nusprendė kalbėti tik nurimus emocijoms ir nutarusi, kad apie skausmingą patirtį galės papasakoti viešai ir be ašarų.
Užklupo nelaimė
Pasak A.Senulienės, į situaciją, kai užsienyje gyvenantys vaikai netikėtai miršta, o valstybė neturtingiems jų tėvams neskuba pagelbėti, gali patekti nemažai tėvų.
„Noriu papasakoti savo istoriją, kad motinos, išleidžiančios vaikus į užsienį, žinotų, jog atsitikus nelaimei jos gali pasikliauti tik savimi, o pagalbos veikiausiai sulauks tik iš artimųjų ar net svetimų žmonių, bet ne iš valstybės“, – apmaudo neslėpė moteris.
V.Šimaitis į Didžiojoje Britanijoje esantį Hudersfieldą laimės išvyko ieškoti prieš trejus metus, kai baigė tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Kaip ir daugelis į šią šalį atvykusių lietuvių, jis įsidarbino statybose. Vėliau jaunuolis perėjo į mėsos gaminių įmonę, joje nuolat dirbo pastaruosius dvejus metus.
Pasak A.Senulienės, Vaidui puikiai sekėsi – jis kilo karjeros laiptais ir tapo vienu iš geriausių darbuotojų. Po darbo vaikinas visas jėgas atiduodavo didžiausiai savo gyvenimo aistrai – futbolui. Ištaikęs progą vykdavo palaikyti Lietuvos vyrų futbolo rinktinę.
„Važiuodavo į Austriją, Prancūziją. Jis man sakydavo: mama, kokie jūs lietuviai, jei nemylite Lietuvos“, – patriotišką sūnaus nusiteikimą prisiminė moteris.
Šį Anglijoje ypač populiarų žaidimą vaikinas ne tik mėgo stebėti, bet ir pats žaidė. Vaidas įstojo į vieną mėgėjų klubą, jame po darbo treniravosi.
Vasario 14-osios treniruotė Vaidui buvo lemtinga. Aikštėje lietuviui netikėtai sustojo širdis. Neišgelbėjo ir netrukus atvykę medikai, jie konstatavo mirtį.
Parama – tik po laidotuvių
Užklupusi nelaimė šeimą pasitiko nepasirengusią – prasidėjo bėdos, susijusios su sūnaus palaikų parvežimu. Didžiosios Britanijos bendrovės Vaido kūną pasisiūlė parvežti už 35 tūkstančius litų. Šokiravo ir Lietuvos bendrovių pasiūlytos kainos – buvo užsiprašyta iki 16 tūkstančių litų.
Tokios sumos pasirodė neįkandamos A.Senulienei ir jos gyvenimo draugui Algiui Bakevičiui. Du mažamečius vaikus auginanti pora teigė nebūtų galėjusi sumokėti nė dalies reikalingų pinigų, nes jų mėnesio pajamos – vyro neįgalumo ir valstybės pašalpos už vaikus sudaro vos 600 litų.
A.Senulienė pagalbos kreipėsi į Kėdainių rajono savivaldybę, kurios teritorijoje yra registruota ir kur dar prieš keletą metų gyveno.
Pasak moters, Švietimo skyriaus darbuotojai į nelaimę patekusiai šeimai stengėsi padėti kaip įmanydami – sutvarkė dokumentus, reikalingus palaidoti sūnų ir gauti pašalpas. Tačiau 5200 litų už kūno parvežimą pažadėjo tik po laidotuvių, nes esą tik tokį pagalbos eiliškumą numato Lietuvos įstatymai – parama neskiriama, kol negaunamas mirties liudijimo originalas.
„Darbuotojai labai geranoriškai mums padėjo, bet jie nieko negalėjo padaryti, nes tokie įstatymai, o savų pinigų juk nedalins. Socialinio skyriaus vedėja susilaužė ranką, bet, ir turėdama biuletenį, atėjo į darbą mums pagelbėti. Ji patarė pasiskolinti reikiamą sumą, o paskui valstybė padengs pervežimo išlaidas. Sakė, kad galbūt pinigus atgausime per tris mėnesius, o gal – ir per pusmetį“, – pagalbą prisiminė A.Senulienė.
Po šios žinios moteris pradėjo ieškoti bendrovės, kuri sūnaus palaikus galėtų parvežti skolon.
Pinigus skolinosi
Nelaimėje atsidūrusiai A.Senulienės šeimai pagelbėti sutiko palaikų vežimu užsiimanti viena Kauno bendrovė. Ji Vaido kūną iš Didžiosios Britanijos pasisiūlė parvežti už 8 tūkstančius litų ir tai daryti sutiko avansu, su sąlyga, kad pinigai bus sumokėti per mėnesį.
Ši paslauga šeimai galėjo kainuoti dar brangiau, nes būtų patiems tekę vykti į Didžiąją Britaniją, bet mirusio Vaido sesuo sutvarkė dokumentus, pasiskolino pinigų.
„Neturėjome nė lito, įnešėme avansu pusantro tūkstančio litų, juos parsiuntė Anglijoje gyvenanti dukra, ir puolėm ieškoti likusios sumos. Sūnų parvežė cinkuotame karste, todėl reikėjo aprengti, pašarvoti“, – prisiminė moteris.
Paskolinti pinigus ir padėti sutiko giminės ir net nepažįstami žmonės, kai sužinojo, kokius sunkumus išgyvena šeima. Po dviejų savaičių biurokratinių procedūrų – dokumentų tvarkymo Lietuvoje ir Anglijoje, jų vertimo, pagaliau pavyko parsivežti sūnaus palaikus.
Prie aštuonių tūkstančių litų parvežimo išlaidų prisidėjo dar trys tūkstančiai litų – tiek teko mokėti už dokumentų tvarkymą ir laidotuves. Nors tūkstantį litų kompensavo valstybė – skyrė pašalpą, tačiau iš viso buvo išleista 10 tūkstančių litų. Ši suma nelaimę išgyvenusią šeimą įklampino į skolas.
A.Senulienė apgailestavo, kad sūnus, išvykęs dirbti į Didžiąją Britaniją, neapsidraudė savo gyvybės, nes draudimas būtų padėjęs pagelbėti parvežant jaunuolio palaikus ir šeimai nebūtų kilę tiek rūpesčių.
„Galėtų pagelbėti draudimas. Bet juk tokios nelaimės nelauki ir nežinai galimų pasekmių, todėl apie tai net nesusimąstai. Pirmiausia turi apsidrausti nors paprastu sveikatos draudimu, kuris galiotų užsienyje. Atsitikus nelaimei tai būtų nemaža paspirtis“, – kalbėjo A.Senulienė.
Nusivylė valstybe
Moteris teigė, kad labiausiai šioje istorijoje ją nuvylė valstybės požiūris į vargingai gyvenančius savo piliečius.
„Valstybė galėtų padėti – sumokėti avansą, kad nereikėtų galvoti, iš kur ir kaip gauti pinigų atsiskaityti už kūno parvežimą. Juk ta suma vėliau vis tiek atitektų valstybei. Galėtų būti kaupiamas specialus fondas, iš kurio būtų mokama“, – samprotavo nelaimės prislėgta motina.
A.Senulienę nustebino ir tai, kad valstybei už palaikų pargabenimą tenka sumokėti 21 proc. pridėtinės vertės mokestį.
„Mokėjome dviejų tūkstančių litų PVM. Išeina, kad valstybė net iš nelaimės pelnosi. Parsivežu savo mirusį vaiką, o dar moku valstybei už tai. Bendrovė imtų mažesnius pinigus, jei nereikėtų mokėti to mokesčio“, – mano moteris.
Sūnaus netekusi A.Senulienė pagalbos kreipėsi ne tik į valstybines įstaigas, bet ir į privačius rėmėjus. Vienas iš tokių – Viktoro Uspaskicho žmonos Jolantos labdaros fondas „Viltis – „Vikonda“. Apie pokalbį su šio fondo atstovais A.Senulienė tvirtino net nenorinti prisiminti, nes šie pagalbos pasiūlė ieškoti Didžiojoje Britanijoje.
„Kreipėmės į fondą, manėme, kad padės. Atsinešėme dokumentus, įrodančius, kiek esame skolingi. Fondo įgaliotinė mums pradėjo aiškinti, kad paprašytume anglų pagalbos, nes jie turi gilias labdaros tradicijas. Labai skaudu, kad fondo atstovai, kurie skelbiasi besirūpinantys vargstančiais žmonėmis, taip elgiasi“, – stebėjosi A.Senulienė.
Moteris teigė, kad labdaros fondo atstovų žodžiai pagalbos tikėtis iš anglų išsipildė, nes apie 2400 litų Vaido laidotuvėms surinko jo kolegos britai. Šeimą nemaloniai nustebino ir kunigo elgesys. Už sūnaus laidotuvių apeigas dvasininkui padavusi 100 litų, A.Senulienė išgirdo, kad tiek neužteks – reikia dar šimtinės.
„Jis juk žinojo, į kokią padėtį patekome, bet vis tiek paprašė sumokėti papildomai“, – nusivylimo kunigo elgesiu neslėpė A.Senulienė.
Pagalbos ypatumai
Panevėžyje laidotuvių verslu užsiimančios „Velionos“ savininkas Rimantas Krivickas pasakojo nepamenantis panašių situacijų, į kokią pateko A.Senulienė, nes į užsienį dirbti išvažiavusieji paprastai apsidraudžia gyvybės draudimu.
Laidojimo firmos savininkas šioje istorijoje kaltu linkęs laikyti tik mirusį vaikiną, nes jis pasielgė lengvabūdiškai.
„Draustis reikia. Tai nėra brangu. Dirba užsienyje, aria dieną naktį, o draudimui neranda kelių litų. Žmonės nesirūpina, nes nemano, kad taip atsitiks. Kalbu tarsi būčiau draudimo agentas. Bet žmonėms nuoširdžiai noriu patarti. Kai važiuojam parvežti palaikų, visada draudžiamės, niekada nebūna taip, kad vyktume neapsidraudę“, – „Sekundei“ tvirtino R.Krivickas.
Tačiau dažnai iš užsienio neapdraustų žmonių kūnus parvežančios Kauno bendrovės „Amžinybės sala“ savininkas Ričardas Gudėnas teigė, kad A.Senulienės bėdos jam yra suprantamos.
Verslininkas teigė, kad Lietuvos piliečiai, užsienyje mirus giminaičiams, gali tikėtis iki 7020 litų paramos palaikams parvežti, tačiau didžiųjų miestų savivaldybės savo gyventojams vis dažniau neišgali skirti pinigų.
„Jeigu garantuojama, kad bus gauta pašalpa, mes vežame savo lėšomis. Mėnesį ar pusantro laukiame tų pinigų. Būna, kad gyvenantieji didesniuose miestuose – Vilniuje ar Kaune – paramos negauna, nes savivaldybės prasiskolinusios. Tokiais atvejais kūnai paliekami morguose. Mažesnės savivaldybės savo gyventojams lėšų dar suranda. Praėjusį mėnesį buvome Ispanijoje, Valensijos apskrityje, vien ten 40 lietuvių kūnų guli. Ispanijoje už kūnų laikymą reikia pakloti 8600 litų, o Anglijoje mokėti nereikia, todėl žmonėms lengviau padėti“, – pasakojo R.Gudėnas.
Bendrovės savininkas stebisi, kaip valstybė elgiasi su į bėdą patekusiais savo piliečiais. R.Gudėnas mano, kad paramą gyventojams valstybė galėtų suteikti dar prieš parvežant artimųjų palaikus.
„Mūsų valdžia viską daro ne iš to galo – žmonėms padeda tada, kai dokumentai parvežti, o kūnai – palaidoti. Kai kurie gyventojai pašalpos laukia du ar tris mėnesius, o kai kada – ir visus metus. Jeigu yra iš užsienio atvežta mirties liudijimo kopija, vadinasi, žmogus miręs, ir tuo nejuokaujama. Valstybė reikalauja notariškai patvirtintų vertimų, nors jie praėjusiais metais buvo atšaukti, bet jų vis tiek reikalaujama“, – stebėjosi laidojimo bendrovės savininkas.
Mantas Tomkūnas
