Kai 2009 m. Kinijos valdžia malšino maištą, žurnalistai išrikiuotose policijos gretose užfiksavo pareigūną, rankose sugniaužusį arbaletą. Ginklą, kurio aukso amžius, regis, seniai praėjo. Ir ne tik aukso. Savo amžių jis atgyveno, tačiau, pasirodo, dar liko sričių, kuriose yra naudojamas. Kaip liko ir armijų, kur arbaletai vis dar yra ginkluotės dalis.
Iš pradžių norėjau rašyti apie lankus, tačiau vėliau persigalvojau, nes arbaletai – įdomesni. Lankas, žinoma, atsirado gerokai anksčiau. Ir buvo kur kas populiaresnis. Lankininkas su lanku efektyviai kovojo su priešu 100–150 m atstumu, strėles keisti buvo galima gana greitai. Tačiau norint iššauti bet kada, kai tik prireiks, reikėjo visą laiką laikyti įtemptą templę. O su arbaletu, nors jis ir nėra greitašaudis ginklas, kartą jį užtaisius, lemtingos šūvio akimirkos galima laukti ilgai, neeikvojant jėgų. Negana to, pradėjus naudoti arbaletus, veiksmingas strėlės atstumas pailgėjo maždaug dvigubai.
Nors nešioti arbaletą buvo sunkiau, tačiau jis dažniausiai buvo mažesnis už lanką. Aktyvaus abiejų ginklų naudojimo laikotarpiu lanko strėlės dažniausiai buvo medinės ir svėrė nedaug. O štai Europoje naudoto arbaleto strėlė galėjo sverti ir 400 gramų (tuomet, kai jas gamindavo iš plieno).
Turėjo arbaletas ir trūkumų, dėl kurių netapo mėgstamas atskirais laikotarpiais ar tam tikrose kariuomenėse. Tarkim, arabams, įpratusiems kovoti raitiems, jis visiškai netiko. Kai kam nepatiko šio ginklo forma, kaina, užtaisymo sudėtingumas.
Pradžia
Arbaleto išradimas turėjo stiprų postūmį karybos vystymesi. Jis skatino kurti naujas mechanizuotas ginkluotės sistemas ir kartu įsteigti naujas formacijas armijų organizacinėse struktūrose.
Arbaleto atsiradimo šaknis šiuolaikiniai tyrinėtojai randa senovės Graikijoje ir senovės Kinijoje. Pirmoje šalyje, manoma, ginklas išrastas V a. pr. Kristų, o Rytų valstybėje, skirtingais duomenimis, II arba IV a. pr. Kristų. Atrodo, akivaizdžiai anksčiau arbaletas pradėjo šaudyti Graikijoje, tačiau pastaraisiais metais mokslininkai ima manyti, kad vis dėlto jis pirmiau išrastas ir sukurtas Kinijoje. Tokių minčių kelia daugybė rašytinių šaltinių, atrastų archeologinių tyrinėjimų metu. Vis tik užtikrintai teigti negalima dėl šaltinių nekorektiškumo ir specifinės terminologijos. Pirmas archeologų surastas bronzinis arbaleto užraktas datuojamas 228 m. prieš mūsų metų atskaitos pradžią. Dalis mokslininkų arbaletų atsiradimo data drįsta laikyti net XIII–X a. pr. Kristų.
Laikui bėgant arbaletai išsiskyrė į du ginkluotės tipus – rankinį ir pilių šaunamuosius ginklus. Dalis karinių istorikų tvirtina, kad karinis arbaletas greičiausiai buvo kuriamas kaip gynybinis ginklas, su stovu, todėl iš pat pradžių tai buvo ginklas, kurį prižiūrėti turėjo ne vienas žmogus, tik vėliau atsirado lengvesni koviniai arbaletai. Didysis kovinis arbaletas buvo vadinamas balista.
Apskritai arbaleto istorija turi daug netikėtų vingių, išnykimo ir vėl atsiradimo iš nebūties atvejų. Net Kinijoje aktyviai naudotas Han dinastijos laikais šis ginklas tam tikrą laikotarpį buvo užmirštas. Europoje arbaletus pamėgo senovės graikai, tačiau jis tarp romėnų netapo populiarus. Vis tik ir Roma sulaukė laikotarpio, kai atsirado arbaletas, vadinamas romėniškuoju.
Arbaletus naudojo kryžiuočiai Kryžiaus žygių metu. 1139 m. antrasis Laterano susirinkimas uždraudė naudoti arbaletus prieš krikščionis.
Prieš šarvus
Minėjau, kad arbaletai šaudė lėčiau nei lankai, nes ilgiau trukdavo jų užtaisymas. Bet būta ir beveik lygių variantų. Kinijos armija XII–XIX a. naudojo dėtuvinius arbaletus, į kuriuos iškart būdavo sudedama 8–10 strėlių: iššovus vieną strėlę, kita dėl svorio pati įriedėdavo į laisvą vietą. Toks arbaletas per minutę iššaudavo 8 kartus ir labai efektyviai kovojo su priešu iki 100 m atstumu.
Arbaleto templei įtemptai laikyti nereikėjo pastovių žmogaus jėgų, tačiau užtaisymas kėlė rūpesčių. Kai kurias temples reikėjo įtempti abiem rankomis, ginklą įremti į pilvą; kalbant apie kitus arbaletus, karys ginklą turėjo padėti ant žemės, priminti koja ir taip užtaisyti. Tobulesnius sprendimus siūlė specialūs dantyti ir svirtiniai mechanizmai, suktukai. Vis tik kai kuriuos suktukus teko sukti abiem rankomis. Kita vertus, stipriai padidėjo arbaleto šaunamoji galia (o kartu ir svoris), jis tapo kur kas galingesniu ginklu už lanką. Arbaletas su suktuku tapo mirtinu ginklu kovojant su šarvuotais priešininkais, nes galėjo pramušti net vientisus šarvus, ko prieš tai nedarė nei arbaletai, nei lankai.
Sunkusis arbaletas galėjo iššauti iki 420 m atstumu, tačiau efektyvus šaudymo atstumas buvo 250 m. Toks arbaletas svėrė 7 kg (dukart daugiau nei lengvasis) ir iššaudavo 2 kartus per minutę. Arbaletininkų būriai labai pasitarnavo apšaudydami priešą iš toli, tačiau artimoje kovoje šis ginklas trukdė kovoti.
Net vėliau, naudojant šaunamuosius ginklus, arbaletai pasižymėjo kaip labai taiklūs ginklai, nors neturėjo jokio taikiklio. Arbaletu šaudytos medinės strėlės, strėlės su akmeniniais antgaliais, vėliau – plieninės strėlės, net kulkos. XV a. imtos naudoti arbaletinės granatos. Prie strėlės būdavo pritvirtinamas parako indas ir dagtis.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė taip pat turėjo arbaletininkų būrių, o lankininkai tada atliko tik antraeilį vaidmenį. LDK lietuviai dažniau naudojo arbaletus su raginiu lanku, nes plieniniai lūždavo esant labai nedidelei neigiamai lauko temperatūrai. Tuo metu visoje Vakarų ir Centrinėje Europoje arbaletai naudoti kur kas plačiau nei lankai. Kitaip buvo Anglijoje ir Rusijoje.
Kad per daug neišgirčiau arbaleto ir nesukelčiau minčių, kad jei jis toks geras, tai kodėl visi jo nenaudojo masiškai, pasakysiu, kad kai kada lankai buvo efektyvesni ir apšaudant šiek tiek didesniu atstumu. Karinio arbaleto strėlės greitis yra beveik lygus angliško ilgo lanko strėlės greičiui ir gerokai nusileidžia azijiniam. Be to, lankininkas mūšio metu buvo kur kas manevringesnis.
Bet ateitis, žinoma, priklausė šautuvams.
Sportinis arbaletas
Arbaletai naudojami ir šiais laikais. Nekalbu apie savadarbius arbaletus, skirtus pasilinksminti tiesiog pašaudant.
Viena iš tokių sričių – sportas. Arbaletų sportas Vakarų Europoje ėmė vystytis apie 1950 metus. Pagal įtempimo jėgą arbaletas mūsų šalyje priskiriamas tai pačiai ginklų kategorijai, kaip ir medžioklinis šautuvas, todėl jo įsigijimas yra gerokai apribotas. Beje, lankui svarbu neviršyti 20 kg jėgos. Šis apribojimas negalioja sportiniams lankams.
Ten, kur vyksta šaudymo su arbaletu varžybos, jos dažniausiai skirstomos į kelias kategorijas pagal templės įtempimo jėgą, o kartu ir arbaleto rūšį: lengvasis, vidutinis ir sunkusis. Pastarasis išties sunkus. Jis gali sverti daugiau nei 10 kg.
Sportiniams arbaletams nenaudojami optiniai taikikliai ar atlenkiamos buožės. Jie neturi ir greitojo užtaisymo mechanizmo.
Šaudymo nuotolis skirtingų varžybų metu taip pat skiriasi. Skirtingi nuotoliai yra patalpose ir atvirose šaudyklose. Sunkiuoju arbaletu šaudoma tik iš 10 metrų atstumo. Tiesa, ir taikinys nėra didelis – viso labo 10 cm. Nugalėtoju tampa šaulys, daugiausiai kartų pataikęs į dešimtuką. Šio arbaleto strėlės storis yra 10–12 mm.
Beje, lengvieji ir sunkieji arbaletai naudojami vien sportiniam šaudymui. O vidutiniai pateko į dar kelias veiklos sferas.
Su arbaletu – į medžioklę
Iki 2004 m. Medžioklės LR teritorijoje taisyklės skelbė, kad medžioklei leidžiama naudoti „lankus ir arbaletus su optiniais taikikliais ar be jų“. Didesnė problema, kad trūko ir trūksta specialistų, kurie patartų susidomėjusiems medžiokle arbaletu. Vėliau arbaletų ir lankų taisyklėse neliko, taigi ir medžioti jais negalima.
Uždraudimo iniciatorių manymu, šis ginklas nėra „humaniškas“, nors medžiotojų draugijos, žinoma, tvirtina priešingai. Pasak jų, tokia medžioklė labiau etiška, suteikia daug daugiau šansų gyvūnui išgyventi.
O ten, kur galima medžioti, nors tokių vietų jau nedaug, medžioklė arbaletu tapo elito pramoga. Ne tik todėl, kad daug kur uždrausta, bet ir todėl, kad tokia medžioklė yra brangi. Be to, su negreitai užtaisomu ginklu išeiti prieš stambesnį žvėrį – gana didelė rizika. Kitaip sakant, sėkmingos medžioklės šansai atsiranda ir žvėriui. Medžioklė arbaletu labai mėgstama JAV ir Kanadoje. Šiose šalyse tokie specializuoti medžiotojai ruošiami iš anksto. Jie išmoksta šaudyti iš įvairių padėčių, pataikyti iš bokštelio, sėlinti prie laimikio.
Medžioklinių arbaletų aukso laikais galima laikyti XVII a., nors aktyviai miškuose jis naudotas dar XIX a. Šio ginklo forma tada ėmė mėgdžioti muškietas. Medžioklinių arbaletų strėlių antgaliai specializuoti, jų formą lemdavo rūšis žvėries, kurio medžioti susiruošė ginklo savininkas, pavyzdžiui, žvėreliams, medžiojamiems dėl kailio, buvo itin svarbu nesugadinti kailio, todėl antgalius į medžioklę ėmė bukus, kryžminės formos.
Skirtingai nei sportiniai, medžiokliniai arbaletai gali turėti (dažniausiai ir turi) įvairių rūšių optinius taikiklius. Dabartinių medžioklinių arbaletų jėga gali būti 70–90 kg, o tai dažnai mažiau, nei viduramžiais naudotų arbaletų jėga, tačiau šiuolaikinės technologijos užtikrina, kad arbaleto strėlė suveiktų taip, kaip ir dera medžioklėje.
Net ieškantieji žuvies kartais į rankas paima arbaletą. Tokiu atveju tykojama stambi žuvis, o medžioklė vyksta iš valties.
Arbaletas prieš žmogų
Kalbant apie šiuolaikinius karus, arbaletą kaip granatsvaidį naudojo vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu. XX a. šį ginklą pritaikydavo nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Dažnai jį panaudodavo pasalose. Serbai „Barnett“ firmos arbaletus naudojo operacijų Kosove metu prieš albanų išsivadavimo armiją. Tiesa, dabar tvirtinama, kad, nors ši informacija buvo išspausdinta „Guardian“, ji nėra patikrinta ir patikima. Tačiau yra nuotraukų, kuriose 2008 m. užfiksuotas serbų gynybos ministras, rankose laikantis „Barnett“ arbaletą.
Gal ir keista, bet arbaletas vis dar naudojamas šiuolaikinės policijos ir armijos. Žinoma, tai jau nėra senovinis ginklas. Optiniai taikikliai padidina pataikymo šansus (patyręs šaulys gali beveik kaip Robin Hudas „sodinti“ strėlę į strėlę), šiuolaikiniai konstrukciniai ir technologiniai sprendimai sumažina ginklo svorį. Arbaletas gali turėti sulenkiamą ar sudedamą buožę arba būti išardomas, o tai palengvina kario judėjimą. Lazerinis taikiklis maksimaliai padidina pataikymo šansus. Saugikliai niekada neleidžia iššauti neplanuoto šūvio, o oro sąlygos (išskyrus stiprų vėją) beveik neturi įtakos šūvio kokybei.
Šis ginklas kariškių mėgstamas dėl tylaus veikimo. Jo garsas mažesnis nei pneumatinio šautuvo. Nors įvairaus plauko „specialistai“ tvirtina, kad jų turimas arbaletas visiškai netylus ir negali būti naudojamas kariškių, bet, pagalvokime, ar tas žmogus tikrai turi karo klasės arbaletą.
Karinio arbaleto strėlės gali turėti sprogstamą užtaisą, suveikiantį nuo smūgio. Internete mačiau filmuotą medžiagą, pristatančią miniatiūrinio, beveik delne telpančio arbaleto savybes. Žinoma, tai nėra karinis arbaletas, tačiau kambario atstumu jis sėkmingai uždegė taikinį.
Arbaletus naudoja ir antiteroristiniai būriai. Kad ir toks jų pritaikymas: teroristų grupelė yra viduryje minios. Tiesioginis šūvis snaiperio šautuvu sužeistų ar nušautų nekaltus žmones, o arbaleto, kaip ir lanko, strėlė lekia lenkta trajektorija, todėl gali perskrieti nekaltus žmonės ir pataikyti ten, kur reikia. Be to, strėlės nepasižymi tokia atšokimo savybe, kaip kulkos. Jos tiesiog lūžta arba linksta. Net dėvintis neperšaunamą liemenę žmogus patirs stiprų smūgį ir kurį laiką gulės ant žemės.
Visos paminėtos savybės puikiai tinka pašalinti sargybinius. Net nepataikius, strėlė trenksis į žemę gerokai toliau, o jos garsas tikrai nesukels įtarimo sargybiniui.
Kariškiai pliusų naudojant arbaletus, palyginti su šautuvu, mato ir kalbant apie diversijas. Specialios strėlės su pjaunančiais antgaliai gali perpjauti kelių centimetrų storio laidus, padegamąją virvę ir kt. Padegančios arbaleto strėlės gali pernešti kur kas daugiau padegamojo mišinio nei šautuvo padegamoji kulka.
Arbaletas gali padėti pažymėti vietą aviacijai, kai iki tos vietos neįmanoma prieiti.
Būtent todėl arbaletų neatsisako Turkijos, Graikijos, Kinijos ginkluotosios pajėgos. Beje, Kinijoje arbaletus naudoja net kelių policija. Iki 1980 m. Indijos jūrų pėstininkai ginkluotėje turėjo arbaletus su cianidu užnuodytomis strėlėmis. Šioje šalyje arbaletus naudojo kaip alternatyvą uždraustiems pistoletams.
Peru kariškiai arbaletus naudoja keliui iš virvių padaryti medžių viršūnėse. Džiunglių kautynių sąlygomis treniruojami Brazilijos kariai apmokomi ir arbaletininko meno.
JAV naudoja „Commando“, „Bear“, „Devastator“ ir kitus arbaletų modelius, Prancūzijoje Svetimšalių legionas ginkluotas „Barnett“ ir „Bear“. Operacijos „Audra dykumoje“ metu specialusis dalinys naudojo „Barnett“ ir „Devastator“ arbaletus.
Kariškiai sako, kad iš profesionalaus arbaletininko nesunku padaryti gerą šaulį su šautuvu, bet atvirkštinis procesas nebūtinai bus lengvas ir nebūtinai apskritai pavyks.
Vidas Gavelis
