Nepatraukiantis dėmesio vaisius, kuris gali tave pražudyti, graži žuvytė, kuri sukelia paralyžių ir mirtį nuo uždusimo. Mirtinai pavojingi skanėstai, kurių kelionėse geriau saugotis.
Kriaušinė bligija, Jamaika
Blighia sapida, arba kriaušinė bligija daugiausia yra auginami Jamaikoje ir laikomi šios salos nacionaliniais vaisiais. Ackee yra angliškas pavadinimas, pasiskolintas iš afrikiečių tuvi kalbos. Subrendę ackee yra raudonos spalvos. Savo forma vaisius panašus į kriaušę, konsistencija – į avokadą, o skoniu – į graikinį riešutą. Kriaušines bligijas galima skinti tik visiškai prinokusias – nesubrendę vaisiai yra labai nuodingi.
Valgant neprinokusias bligijas galima susirgti hipoglikemija (cukraus sumažėjimas kraujyje) ir vadinamąja Jamaikos vimdomąja liga, kuri yra mirtinai pavojinga. Subrendę vaisiai atsiveria patys, viduje matomos trys juodos blizgančios sėklos, apsuptos balto arba geltono minkštimo. Kriaušinės bligijos minkštimas vartojamas kaip delikatesas pusryčiams. Prinokę bligijos vaisiai dėl didelio skaičiaus maistingų sudedamųjų dalių, pirmiausia, sočiųjų rūgščių, stearininės rūgšties, vitamino A ir baltymų, plačiai naudojami jamaikietiškoje virtuvėje.
Mėgstamas valgis su bligija, kaip pagrindiniu patiekalo komponentu, yra „ackee and saltfish“, arba vaisiai su džiovinta žuvimi, pomidorais, svogūnais ir bama (Jamaikos duona). Nedrįstantys valgyti šio patiekalo, gali paragauti nuskintų ir į dėžes sukrautų bligijų vaisių. Džiovintos vaisių sėklos ir žievė taip pat yra naudojamos medicininiams tikslams. Be Jamaikos, kriaušinės bligijos valgomos ir kitose šalyse: Kuboje, Haityje, Dominikos respublikoje bei vakarų Afrikoje. Kai kuriose Afrikos šalyse šie vaisiai naudojami muilui gaminti.
Fugu, Japonija
Pūsliažuvė (nuotr. Shutterstock)
Fugu, arba keturdantė pūsliažuvė, yra žuvis, kurios charakteringa ypatybė yra ta, jog pavojaus akivaizdoje ji išsipučia kaip kamuolys ir atkiša dešimtis dyglių. Japonijoje ji laikoma delikatesu, nors jos valgymas yra ekstremalus malonumas. Žuvis savo viduriuose turi pavojingos sveikatai medžiagos – tetrodotoksino. Griežtai draudžiama valgyti jos nuodingiausius organus – kepenis ir kiaušides.
Tik aukštos kvalifikacijos virėjas sugeba paruošti fugu taip, kad joje lieka tik minimalus nuodų kiekis, sukeliantis dūrimo pojūtį ir liežuvio apmirimą. Užsisakius fugu kaip papildomą patiekalą, teks plačiai atverti piniginę, tačiau kuo brangiau patiekalas kainuoja, tuo didesnė garantija, kad jis deramai paruoštas.
Fugu jau nuvarė į kapus ne vieną gurmaną, tačiau, nepaisant to, ir toliau vilioja savo nepakartojamu subtiliu skoniu. Suvalgius nuodinguosius fugu organus paralyžiuojami visi raumenys, tačiau žmogus išlieka visiškai sąmoningas ir supranta, kas vyksta. Galų gale jis miršta – uždūsta. Mokslininkai nustatė, kad nuodai žuvyse atsiranda dėl jų mitybos natūralioje aplinkoje, todėl tvenkinyje užaugintos žuvys jau nebeturi nuodų ir galima valgyti visus jos organus.
Sannakji, arba gyvas aštuonkojis, Korėja
Sušio ir sašimi populiarumo dėka žalių (nevirtų ir nekeptų) jūros gėrybių valgymo niekas jau nebelaiko iššūkiu. Vis dėlto, korėjiečių patiekalas sannakji šiek tiek skiriasi nuo sušio, kadangi šiuo atveju jūros gėrybės visai nėra negyvos.
Maži gyvi aštuonkojai, korėjiečių kalba vadinami nakji, yra supjaustomi ir užpilami sezamo aliejumi. Kai patiekalas atsiduria ant lėkštės, čiuptukai ir toliau raitosi, o dėl vis dar aktyvių čiulptukų patiekalas subtiliai juda lėkštėje. Galima įsivaizduoti, kas vyksta smagurio burnoje.
Jeigu čiulptukai prikibs prie stemplės, žmogus gali uždusti, todėl sannakji reikia suvalgyti greitai.Patiekalas į stalą petiekiamas visą atsakomybę už pasekmes prisiimant klientui. Įgudę valgyti sannakji korėjiečiai pažymi, kad jausmas, kuris patiriamas stemple judant čiuptukams, yra įdomi patirtis.
Mūkianti rupūžė, Namibija
Mūkianti rupūžė (dar vadinama rupūže buliumi) laikoma delikatesu Namibijoje. Namibijos gyventojai valgo ją visą, išėmę vidurius. Kitose Afrikos šalyse neretai valgomos tik atskiros jos dalys, pavyzdžiui, šlaunelės.
Rupūžės oda ir vidaus organai turi nuodų, kurie sukelia kepenų nepakankamumą. Mirtis gali ištikti, suvalgius keletą tokių rupūžių. Namibijos restoranuose greičiausiai nerasite patiekalų iš šios rupūžės. Gyventojai ją valgo savo namuose.
Ši rupūžė paplitusi ir kitose Afrikos valstybėse: Angoloje, Bostvanoje, Kenijoje, Malavyje, Mozambike, Pietų Afrikos respublikoje, Tanzanijoje, Zambijoje, Zimbabvėje. Jos masė gali siekti net iki dviejų kilogramų!
Mūkianti rupūžė, arba rupūžė bulius (Wikimedia Commons nuotr. )
Maniokas, Afrika
Cassava, arba turtingas angliavandeniais maniokas, yra pagrindinis maistas daugelyje Afrikos šalių.
Jo ilgi šakniavaisiai, turintys rudą šiurkščią luobą, yra džiovinami ir perdirbami – sumalami į miltus arba daromos granulės. Virti maniokai gali pakeisti bulves, o iš jų padaryti miltai naudojami patiekalams tirštinti. Augalas turi daugybę vitaminų, yra maistingas ir skanus. Tik gaila, kad jis nuodingas.
Kai kurios manioko rūšys turi didelius kiekius cianidų – labai nuodingų vandenilio cianido rūgšties druskų, tad netinkamai paruošus maistą, juo galima apsinuodyti ar net susirgti Afrikoje taip vadinama konzo albo mantakassa liga, kuri sukelia paralyžių. Kilograme šviežių šakniavaisių būna, priklausomai nuo rūšies, nuo 20 iki 100 mg cianido. Mirtina dozė žmogui yra 50 mg. Todėl nei augalo lapų, nei šaknų negalima valgyti žalių, tinkamai jų neapdorojus.
Maniokas (Wikimedia Commons nuotr. )
Hakarl, Islandija
Hakarl yra tradicinis patiekalas iš Grenlandijos ryklio. Šviežia ryklio mėsa yra nuodinga, kadangi turi daug šlapimo rūgšties. Todėl mėsa tinka vartoti tik po fermentacijos proceso.
Ryklys, kai tik pagaunamas, užkasamas žemėje laikotarpiui nuo 2 iki 6 mėnesių. Islandai laukia, kol mėsa pradės irti, tada ji atkasama, pjaustoma į gabalėlius ir tokiame pavidale patiekiama į stalą. Hakarl turi stiprų amoniako kvapą ir yra labai savotiško skonio.
Supjaustyto ryklio gabalėliai patiekiami su islandiška degtine, pagaminta iš bulvių ir turinčia kmynų aromatą. Jos galima nusipirkti Islandijos parduotuvėse. Anthony Bourdain'as, garsus egzotiškiausių pasaulio valgių ragautojas, tvirtina, kad hakarl yra pats šlykščiausias valgis, kurį jam kada nors teko ragauti.
Hakarl – tradicinis islandų patiekalas iš ryklienos (Wikimedia Commons nuotr. )
Echizeno medūzos, Japonija
Echizeno medūzos, didžiausios iš medūzų rūšių, gyvenančių prie rytinių Azijos pakrančių, yra dar vienas japonų skanumynas, pasižymintis nuodingosiomis savybėmis.
Milžiniškos medūzos, sveriančios net 200 kilogramų, yra didelis žvejų galvos skausmas – jos suplėšo tinklus ir suėda tunus. Be to, jos labai sparčiai dauginasi ir yra sunku reguliuoti jų populiaciją. Todėl japonai sumąstė, kad sunkusis duobagyvių grupės atstovas gali tapti delikatesu. Taip ir atsitiko, nepaisant jo nuodingųjų savybių.
Duobagyvių su mirtinais nuodais atskyrimas yra tikras kulinarijos menas, bet kuo didesnė rizika, tuo didesnis malonumas valgyti.
Medūzos maudytis netrukdo („Atlas Obscura“ nuotr.)