Per ketvertą metų Kaliningrado srityje buvo nužudyta daugiau kaip 20 verslininkų. Didžioji dauguma žmogžudysčių kol kas neišaiškintos. Tik įtariama, kad jas vykdė „smogikų komanda“, sudaryta iš teisėsaugos pareigūnų ir nusikalstamų grupuočių atstovų.
Samdė pareigūnas
Vienas iš tų, kurie liko gyvi po pasikėsinimo – automobilių „Volkswagen“ centro savininkas Viktoras Posadnevas.
Kaip ir kiekvieną rytą V. Posadnevas nuvežė sūnų į darželį. Kai grįžo prie automobilio, jo jau laukė samdytas žudikas... Dvi kulkos pataikė verslininkui į ranką, o šaunant trečią kartą, užsikirto pistoletas. Tada V. Posadnevas pats puolė žudiką, išmušė iš rankų ginklą ir pargriovė jį ant žemės.
Pasikėsintojas pasirodė besąs Jevgenijus Ivanovas. Tardomas jis nesispyriojo ir atvirai išklojo, jog jį pasamdė Vasilijus Golanovas. O kai sulaikė pastarąjį, šis pareiškė, jog žmogžudystę organizavo buvęs Kaliningrado srities vidaus reikalų valdybos Žmogžudysčių skyriaus viršininkas milicijos majoras Michailas Sliusaris. Tai jis perdavė ir pinigus, ir ginklą.
Už savo atvirumą V. Golanovas sumokėjo gyvybe: po poros dienų jį rado pasikorusį (ar pakartą) tardymo izoliatoriaus kameroje. Kilpai buvo panaudotas mobiliojo telefono kroviklio laidas.
Vis dėlto surinktų įkalčių pakako, kad J. Ivanovui bei M. Sliusariui būtų iškeltos baudžiamosios bylos. J. Ivanovas nuosprendį jau išgirdo, o buvusio milicijos vadovo baudžiamoji byla tebenagrinėjama. Beje, M. Sliusaris ne kartą buvo komandiruotas į Čėčėniją ir apdovanotas medaliais „Už drąsą“, „Už pasiaukojamą darbą VRM“.
Tyrimas vilkintas
Tai viena iš nedaugelio bylų, kur žudikas išaiškintas, bet šiaip jau galima sakyti, kad nusikaltimą atskleidė pats užpultasis – V. Posadnevas. Byloje surinkta daugybė įrodymų: sulaikytas žudikas, rastas ginklas, išaiškinta, kas tą žmogžudystę užsakė, nustatytas organizatorius. Tyrimas vyko labai sunkiai. Vienam iš Kaliningrado srities tyrimų valdybos vadovų teko kreiptis pagalbos į Federalinę saugumo tarnybą, kad ši imtųsi tolesnio tyrimo.
Kalbama, jog pačiam M. Sliusariui lyg ir nebuvo priežasties nužudyti „Volkswagen'ų“ centro savininką, vis dėlto pastaruosius trejus metus M. Sliusaris vadovavo automobilių „Mercedes-Benz“ centro – pagrindinio V. Posadnevo konkurento – apsaugai. Versija, kad V. Posadnevą buvo užsakęs nužudyti „Mercedes'ų“ centro savininkas Viktoras Zacharovas, yra labai įtikinama. Ypač kai sugretini su dar vienu faktu: 1998 metais nuosavame garaže buvo nužudytas V. Zacharovo pavaduotojas ir įmonės bendraturtis Sergejus Belganovičius. Žudikas iki šiol nesurastas.
Pasikėsinta į papulkininkį
Pasisekė ir dar vienam verslininkui – Dmitrijui Konstantinovui. Samdytas žudikas jį tik sužeidė – ir tuoj pat gavo atsakomąjį šūvį. Nusikaltėlis liko invalidu, mat kulka pataikė į stuburą.
Tas samdytas žudikas pasirodė besąs Vladimiras Golanovas – Vasilijaus Golanovo, kuris po duotų parodymų pasikorė tardymo izoliatoriaus kameroje, brolis.
Trečiasis, likęs gyvas po žudiko paleistų kulkų, – Kaliningrado srities vidaus reikalų valdybos Žmogžudysčių tyrimo skyriaus viršininko pavaduotojas, papulkininkis Dmitrijus Malikovas. Į šį aukšto rango pareigūną automatu „Agram“ buvo šauta iš arti. Viena kulka įstrigo žandikaulyje, kita – praėjo netoli širdies, kliudė skrandį ir kepenis. Plūsdamas kraujais papulkininkis vis dėlto sugebėjo automobiliu pasprukti nuo žudiko.
Kaip aiškėja iš D. Malikovo apklausų protokolų, jį nužudyti buvo užsakęs jo tiesioginis viršininkas – Žmogžudysčių tyrimo skyriaus viršininkas, pulkininkas Jurijus Šogenovas ir Rostovinių gaujos vadeiva Aleksandras Saiko, pravarde Guronas. O šovė į D. Malikovą minėtasis buvęs milicijos majoras M. Sliusaris.
Palaiminimas iš aukščiau
Manoma, jog į D. Malikovą buvo pasikėsinta dėl jo darbinės veiklos. Kartu su savo darbuotojais Voronovu ir Kolobovu jis sėkmingai aiškinosi Pavlo Kogano, Olego Lebedevo nužudymus, V. Pančenkos pagrobimą.
Tiriant paaiškėjo, kad A. Saiko ir P. Koganas palaikė draugiškus ryšius su ankstesniu Žmogžudysčių tyrimo skyriaus viršininku papulkininkiu J. Šogenovu. Nustatyta, kad ši trijulė buvo nusprendusi monopolizuoti Kaliningrado srities muitinės terminalo sandėlius. Tačiau P. Koganas atsisakė dalyvauti toje aferoje ir po poros savaičių buvo nušautas.
Apie tai, kad prie žmogžudysčių nagus gali būti prikišęs Žmogžudysčių tyrimo skyriaus viršininkas, buvo pranešta srities Vidaus reikalų valdybos viršininkui, pulkininkui Dekasovui. Tas pasielgė keistai – D. Malikovo teigimu, ne tik nesiėmė tirti šios versijos, bet dargi nutekino įtariamiesiems slaptą informaciją.
Majoras Voronovas per apklausą papasakojo, kad tiriant nusikalstamo pasaulio veikėjo P. Kogano nužudymą jis buvo nuvykęs į Nemaną ir Sovetską. „Aš ir Kolobovas apklausėme žuvusiojo našlę Tatjaną Jastrebovą. Ji teigė, kad Šogenovas su žmona ir ji su Koganu ne sykį kartu atostogavo įvairiuose užsienio kurortuose. Išlaidas, našlės teigimu, apmokėdavo Koganas“, – teigė operatyvininkas.
Kai Voronovas ir Kolobanovas informavo J. Šogenovą apie tai, kad vienas buvęs muitinės darbuotojas V. ir nusikalstama grupuotė yra prikišę nagus prie P. Kogano nužudymo, abu operatyvininkai buvo skubiai atšaukti iš komandiruotės.
„Sužinojęs, kad mes narpliojame šį nusikaltimą, J. Šogenovas ne kartą kvietėsi mus į kabinetą ir visaip stengėsi uždrausti jį tirti“, – rašė savo pasiaiškinime Voronovas.
P. Kogano nužudymo byloje parodymus sutiko duoti ir vienas Sovetske įmonę turėjęs verslininkas iš Lietuvos – Arūnas. Jis tvirtino turįs duomenų apie nusikaltimo vykdytojus, tik baiminosi, kad gali sulaukti keršto. „Kai grįžome iš komandiruotės, sužinojome, kad Arūnas mirė“, – teigė operatyvininkas.
Tirdami verslininko O. Lebedevo nužudymą, operatyvininkai vėl susidūrė su J. Šogenovu. Paaiškėjo, jog nužudytasis vertėsi žemės sklypų pirkimu ir pardavimu, o sutartis įformindavo J. Šogenovo žmona. Kaip ir P. Kogano atveju, šioje byloje šmėžavo ir A. Saiko pavardė.
Operatyvininkų surinktais duomenimis, O. Lebedevas buvo pasiskolinęs iš A. Saiko 50 000 dolerių ir grąžinęs juos be procentų. Tuomet A. Saiko ėmė reikalauti, kad verslininkas kaip procentus perleistų jam žemės sklypą ir „Volvo“ automobilių centrą, kurio savininku buvo O. Lebedevas.
„Yra duomenų, kad O. Lebedevas ne kartą buvo kviestas į J. Šogenovo kabinetą, ten jam griežtai buvo liepta perduoti savo nuosavybę – žemės sklypą ir „Volvo“ centrą, – per apklausas papasakojo D. Malikovas. Netrukus nesukalbamasis verslininkas buvo susprogdintas prie savo namų.
Liudininkų medžioklė
Bendradarbiauti su Žmogžudysčių tyrimo skyriaus operatyvininkais sutiko vienas nusikalstamos grupuotės narių – V. Pančenka, pravarde Pančia. Netrukus jį ir jo šeimą bandyta susprogdinti. Nepavykus pasikėsinimui, V. Pančenka buvo pagrobtas ir iki šiol nežinoma jo buvimo vieta.
2006 metų rugsėjo viduryje pas majorą Voronovą atėjo žinomas nusikaltėlis Olegas Pogrebniakas, pravarde Grybas, ir pasiskundė, jog A. Saiko jam nuolat grasinąs susidorojimu ir reikalaująs jam perrašyti vieną sklypą. Taip pat O. Pogrebniakas tvirtino, esą jį terorizuojantys ir Žmogžudysčių tyrimų skyriaus darbuotojai – tie vis konfiskuojantys jo automobilius, o J. Šogenovas tam vadovaująs.
Tuoj po šių parodymų davimo O. Pogrebniakas kartu su savo asmens sargybiniu pačiame Kaliningrado centre buvo nušauti iš Kalašnikovo automato.
Operatyvininkai gavo duomenų ir apie įmones bei firmas, kurias kontroliavo J. Šogenovas. Pastarasis įtakos zonomis nepasidalino su verslininku Maksimu Aslomazanu ir dėl to pateko į garsaus „įteisintojo vagies“ Tbilisio Ediko nemalonę. „Mes bandėme išsiaiškinti, kokia juoda katė perbėgo tarp Šogenovo ir Aslamazano, tačiau pastarasis buvo nužudytas“, – rašoma Voronovo pranešime.
Nepaklususius žudė
Eduardo Baženovo žmogžudystės Svetlogorske tyrimas operatyvininkus atvedė iki dar žymesnės teisėsaugos organuose figūros nei J. Šogenovas. Turimais duomenimis, šios žmogžudystės užsakovas buvo verslininkas J. Konfliktas kilo dėl nekokybiškų butų, kuriuos E. Baženovas nupirko iš J. Kai ėmė reikšti pretenzijas, netrukus buvo nušautas.
Kaip vėliau operatyvininkams papasakojo E. Baženovo našlė Tatjana, prieš pat žūtį jos vyras buvo iškviestas pas pirmąjį Kaliningrado srities vidaus reikalų valdybos viršininko pavaduotoją J. Dekasovą. Tas pareikalavo atsiimti visas pretenzijas J. dėl butų, o jeigu ne, girdi, gali būti blogai. Tačiau E. Baženovas nepakluso.
Apie draugiškus J. Dekasovo ir J. ryšius buvo žinoma seniai. Anksčiau J. Dekasovas dirbo Svetlogorsko viešosios milicijos skyriaus viršininku, o J. čia vertėsi statybų verslu.
„Prieš mirtį vyras yra sakęs, jog J. Dekasovas turi bendrą verslą su J.“, – pasakojo Tatjana.
Per susitikimą su pareigūnu E. Baženovas išgirdo, kad butus, pasirodo, jis nupirkęs ne iš J., o iš paties J. Dekasovo. Aukštas pareigas užimantis pareigūnas pagrasino E. Baženovui, kad nei jis pats, nei jo žmona ne tik tuose butuose, bet ir Svetlogorske niekada negyvensiantys. „Po šio pokalbio mano vyras priėjo prie išvados: arba jį ilgam pasodins, arba nužudys“, – sakė E. Baženovo našlė. Moteris tvirtina, kad vietos teisėsauga jos vyro nužudymo netyrė, o jos pareiškimus ignoravo.
Grasinimai liudininkams
Panašią informaciją, kaip iš E. Baženovo našlės, D. Malikovas gavo ir iš artimo nužudytojo draugo – nusikalstamo pasaulio veikėjo Dmitrijaus Konstantinovo, pravarde Multikas.
Gautą informaciją D. Malikovas persiuntė Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamentui. Pagal nustatytą tvarką medžiaga buvo persiųsta į Kaliningrado sritį. Tačiau čia, užuot pradėjus tyrimą, imta grasinti liudininkams.
2010 metų lapkričio 28-ąją D. Konstantinovas buvo iškviestas pas Kaliningrado srities Kriminalinės paieškos valdybos viršininką R. Golovatą. Šis grasinančiu tonu patarė „užsičiaupti“ ir, jei kas klaus, sakyti, jog D. Malikovo nepažįstąs ir jokios informacijos neperdavęs. O jeigu nepaklustų, laukia nemalonumai „per narkotikus ar ginklų kontrabandą“.
Išgąsdintas D. Konstantinovas atsisakė duoti parodymus. Tuomet Žmogžudysčių tyrimo skyriaus viršininko iniciatyva D. Malikovas organizavo pareigūno ir D. Konstantinovo slaptą susitikimą. Per pokalbį D. Konstantinovas patvirtino viską, ką buvo sakęs D. Malikovui – taip pat ir tai, kad prieš žūtį E. Baženovas buvo iškviestas pas J. Dekasovą. Šis pokalbis buvo užprotokoluotas.
„Smogikų komanda“
D. Malikovas tyrėjams papasakojo, jog kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad Kaliningrado srityje veikia „smogikų komanda“, sudaryta iš Vidaus reikalų valdybos darbuotojų ir gaujų atstovų. Papulkininkis išvardijo ir daugybę šiai grupuotei priklausančių asmenų pavardžių ir pravardžių.
Šiuo metu nusikaltimų tyrimo vadovui D. Malikovui suteiktas pulkininko laipsnis ir jis studijuoja VRM akademijoje. Pareigūnas paaiškino, jog surinktais įrodymais niekas „viršuje“ nesusidomėjo. „Myniau Tardymo komiteto slenkstį, bet visi kategoriškai atsisakė mane apklausti“, – teigė D. Malikovas.
Nieko nedomino ir jo bendradarbių liudijimai. Buvo aiškinama, jog šiam tyrimui nėra žmonių ir laiko. 2007 metų vasarą tyrimas išvis buvo sustabdytas. Tik 2010 metų vasarą, kai šia byla susidomėjo Valstybės Dūmos Saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Vasiljevas, tyrimas buvo atnaujintas.
Vis dėlto byla nejuda iš mirties taško. D. Malikovas įsitikinęs, jog tyrimas nevyksta todėl, kad visi susiję korupciniais ryšiais. „Kaliningrade visi žino, kuris pareigūnas kurį nusikaltėlį „dengia“, – sako D. Malikovas. – Jie draugauja šeimomis, turi bendrą verslą, kartu švenčia, kartu atostogauja. Argi kuris nors išduos savo „aukso gyslą“, nuo kurios priklauso jo materialinė gerovė?“
Susiję su nusikalstamu pasauliu pareigūnai visomis išgalėmis saugo savo „maitintojus“ nusikaltėlius, nes žino, kad jeigu šie paklius už grotų, laisvės neteks ir jie patys. „Korupcijos ryšiai tokie stiprūs ir taip giliai apraizgę teisėsaugos struktūras, kad slapta „komanda“ lengvai pašalina iš kelio konkurentus ar kitus neįtikusius asmenis“, – tvirtina pulkininkas.
Kad teisėsauga dirba išvien su nusikaltėliais, rodo ir tokie faktai: kartu su D. Malikovu nusikaltimą tyręs Kolobovas išsiųstas dirbti į atkampų srities rajoną, o Voronovui buvo iškelta baudžiamoji byla už neva neteisėtą ginklo panaudojimą. Teismas Voronovą išteisino, bet milicijoje jis nebedirba.
Sigitas STASAITIS
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
