Tačiau prieš kelis dešimtmečius tokia diagnozė nereitai skambėjo kaip mirties nuosprendis, o pastaruoju metu tai – sunki, ilgai gydoma, bet dažniausiai sėkmingai įveikiama liga. Vis dėlto vėžys susijęs dar ir su didžiuliais emociniais išgyvenimais. Įveikti sunkias mintis gali padėti artimieji ir specialistai – psichologai bei psichoterapeutai.
Nerimas ir baimė
„Diagnozė „vėžys“ visuomet būna nelaukta ir netikėta žinia. Niekas jai nesiruošia, ji visuomet užklumpa netikėtai, tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Daugumai moterų tai tampa vienu iš sunkiausių, daug psichologinių ir fizinių pastangų reikalaujančių išbandymų, keičiančių suvokimą apie pasaulį ir save jame“, – sako Nacionalinio vėžio instituto (NVI) medicinos psichologė Sandra Birbilaitė, aiškindama, kodėl daugumai moterų, ypač gydymo pradžioje, atsiranda poreikis tarsi atsitraukti, užsidaryti nuo pasaulio.
Anot jos, išgirdus diagnozę, kad susirgai vėžiu, vienu metu gali kilti daugybė skirtingų emocijų – baimė, nerimas, bejėgiškumas, pyktis, netikėjimas, kaltė, – o kartais net nedidelis palengvėjimas (ypač po kankinamai ilgos nežinios laukiant tyrimo rezultatų), kad pagaliau aišku, kas su tavimi vyksta. Visos šios emocijos, aiškina S.Birbilaitė, yra normali reakcija, nes reikia apgalvoti, kas nutiko, priimti netikėtą žinią ir su ja susigyventi, o tam reikia laiko.
Nors anksti pradėjus gydyti krūties vėžį rezultatai paprastai būna geri, o išgyvenamumo rodikliai tampa panašūs į kitų lėtinių ligų, moters sąmonėje ši diagnozė dažnai reiškia neišgydomą ligą. O jei ir išgydomą – tai tokią, kurios pasekmės paveiks visą tolesnį jos gyvenimą, nes dailiosios lyties atstovėms ji asocijuojasi su netektimi.
„Pirmoji labiausiai jaučiama netektis – plaukai. Netekti plaukų, vadinasi, netekti dalelės savęs, sveiko ir nepažeidžiamo, todėl žinia, kad gydymo metu išslinks plaukai, ir jų iškritimas moterims gali būti labai skaudūs – tai visai kas kita, nei tiesiog nukirpti plaukus. Plaukų netekimas gydymo metu daliai moterų yra skausmingas įsisąmoninimas, kad sergi onkologine liga, kad tai vyksta čia ir dabar – tai tarsi simboliškas atsisveikinimas su praeitimi ir kurtais planais, – aiškina S.Birbilaitė. – Tai savęs kitokios, nei buvai iki ligos, suvokimo ir priėmimo etapas. Pamatyti save veidrodyje kitokią, nei buvo įprasta, reiškia, kad nebegalėsi neigti, jog sergi, ar apgaudinėti savęs, kad liga ir gydymas tavęs niekaip nepakeis. Plika galva tarsi bežodis pranešimas kitiems apie ligą. Tuo metu gali kilti daugybė emocijų – pyktis, liūdesys, skausmas, nusivylimas.“
Dar didesnis išbandymas moteriai – netekti krūties, kiaušidžių ar gimdos. Lieka randai, o dalis moterų tampa nevaisingos. „Moteris išgyvena netektį ir gedi dėl praradimo, nebepasitiki savimi ar gėdijasi savo kūno, o žvilgsnis į savo randus veidrodyje sukelia skausmą. Dažnai jos baiminasi, kad partneris dėl fizinių pokyčių jas atstums, kai kurios net negirdi ar negali priimti partnerio žodžių, kad yra mylimos tokios, kokios yra, ir kad poros sukurtas tarpusavio ryšys yra svarbesnis už kūno pokyčius“, – aiškina psichologė.
Tokiai traumai įveikti prireikia nemažai laiko, nes moteris turi išgedėti netektį, iš naujo pamėgti ir pamilti savo kūną, atgauti moteriškumo jausmą, todėl, pasak S.Birbilaitės, partneriui prireikia nemažai kantrybės, kad moteris jį išgirstų ir juo patikėtų. „Kilusių emocijų nereikia neigti, slopinti, o geriausia, ką tokiu metu galėtų padaryti artimieji, – atjausti ir pabūti šalia“, – pataria ji.
Stresas išgyti nepadės
Nei apmaudas dėl neįgyvendintų troškimų ir svajonių, nei gyvenimo pasikeitimų baimė, kad netekusios moteriškumą simbolizuojančių organų gali netekti ir sutuoktinio, nei pyktis tūkstantąjį kartą klausiant savęs, ką blogo padarė, kad tai atsitiko būtent jai, nei depresija ir sielojimasis vis iš naujo svarstant, kaip gyventi toliau, greičiau išgyti nepadeda.
„Po gydymo svarbiausia užduotis tampa pamilti savo netobulą kūną – randuotą, be krūties, be gimdos, nevaisingą, – tačiau patikimą partnerį kovojant su liga: juk jis kasdien, net kai jūs miegodavot, kovojo su ja, atlaikė jūsų negatyvias emocijas ir gydymą bei jo sukeltus šalutinius padarinius“, – nepasiduoti nevilčiai ragina S.Birbilaitė.
Vis dėlto net nustačius ligą ankstyvojoje stadijoje, kai gydymo rezultatai būna geri, onkologinėmis ligomis sergantys žmonės patiria didžiulių emocinių išgyvenimų, kurių vieni įveikti negali. „Jie dažnai suserga depresija, susiduria su kitomis psichologinėmis problemomis, todėl daugeliu atvejų labai svarbu ne tik laiku pradėti gydyti šią sunkią ligą, bet ir suteikti ligoniams psichologinę pagalbą, kuri gali tapti vienu iš svarbiausių sveikti skatinančių dalykų“, – pabrėžia Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Antrinio ir tretinio lygio koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė Inga Cechanovičienė.
Ir specialistai, ir šeima
Specialistai pabrėžia, kad onkologinėmis ligomis sergantys žmonės neturėtų užsidaryti savyje. Būtent psichologo pagalba padeda ligoniui lengviau susitvarkyti su nemalonia situacija, atgauti kontrolės jausmą ir palengvina išgyvenimus bei pagreitina sveikimo procesą.
„Užsienio tyrimų duomenys rodo, kad profesionali psichologinė pagalba susirgus onkologine liga mažina nerimo ir depresijos simptomus, stresą bei nuovargį, pagerina bendrą sergančiųjų gyvenimo kokybę, padeda kontroliuoti skausmą, sumažina pacientų išgyvenamus bejėgiškumo, izoliacijos ir vienišumo jausmus, be to, trumpėja pacientų buvimo ligoninėje trukmė, didėja išgyvenamumas. Tokia pagalba ypač reikalinga labiausiai stresą keliančiais ligos momentais – tik diagnozavus ligą, pirmą kartą atsigulus į ligoninę gydymui, pablogėjus fizinei būklei, tarkim, ligai atsinaujinus. Psichologo pagalbos gali prireikti ir gydymui pasibaigus – kai tampa aktualūs readaptacijos ir atsigavimo po gydymo klausimai arba atsiranda ligos atsinaujinimo baimė“, – aiškina S.Birbilaitė.
NVI medicinos psichologė primena, kad Vėžio informacijos centre, kuris įsikūręs ligoninės pirmame aukšte, pacientams teikiama informacija apie ligą, taikomą gydymą, mitybą sergant ir kt., taip pat teikiama profesionali psichologinė pagalba sergantiesiems, jų artimiesiems bei personalui, vyksta grupinės terapijos užsiėmimai. Be to, instituto Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje teikiamos individualios psichologo konsultacijos. „Pokalbis su specialistu gali išsklaidyti baimingas mintis, padėti prisitaikyti prie pakitusios situacijos bei pašalinti psichologines kliūtis, kurios trukdo ramiai gydytis ir sveikti“, – pabrėžia ji.
S.Birbilaitė taip pat primena, kad jau 14 metus NVI Vėžio informacijos centras organizuoja „Paciento mokyklą“, kurioje vykstančiuose seminaruose ir paskaitose pacientams ir jų artimiesiems suprantama kalba pateikiama aktuali informacija apie vėžį ir jo gydymą, skausmo malšinimą, gyvenimą po gydymo, socialinių problemų sergant sprendimo galimybes.
„Pastaruoju metu gydytojų, galinčių suteikti kvalifikuotą psichologinę ar psichoterapinę pagalbą onkologiniams ligoniams, daugėja. Gydymo įstaigos, kurios prieš kelerius metus dar negalėjo pasiūlyti tokios paslaugos, taip pat pradėjo teikti emocinę pagalbą pacientams“, – papildo I.Cechanovičienė. O kai kuriems ligoniams, priduria ji, išsigelbėjimu gali tapti savipagalbos grupės, nes „kalbantis su žmonėmis, patyrusiais tą patį, suprantančiais, ką tuo metu jaučia sergantis žmogus, daug lengviau sveikti“.
Ypač svarbus artimųjų palaikymas, nes vėžio diagnozė – nemenkas išbandymas visai šeimai. „Tai visos šeimos ar poros krizė, kurią įveikti teks drauge. Ar partneriai palaikys vienas kitą, ar atitols, labai priklauso nuo to, kokie jų santykiai buvo iki tol. Liga gali atitolinti šeimos narius arba sustiprinti šeimą ir partnerių tarpusavio bendravimą. Kartais liga tampa galimybe iš naujo prisiminti, kokie šeimos nariai yra svarbūs vienas kitam, ir ilgiau pabūti drauge, atsitraukus nuo gyvenimo rutinos ir kasdienių rūpesčių“, – sako S.Birbilaitė, pabrėždama, jog labai svarbu, kad artimieji nuolat skatintų ligonę nepasiduoti abejonėms ir nevilčiai, nes, nepaisant fizinio ir sielos skausmo, gyvenimas tęsiasi.
Nacionalinės vėžio profilaktikos ir kontrolės programos įgyvendinimo ir onkologinės pagalbos organizavimo stebėsenos tarybos, Valstybinės ligoninių kasos, gydymo įstaigų, Lietuvos savivaldybių asociacijos ir nevyriausybinių organizacijų duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 40 onkologijos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, su kuriomis sutartis dėl pagalbos pacientams yra sudariusios 19 gydymo įstaigų. Viena iš naujausių pagalbos žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis bei turintiems kitų emocinių problemų, priemonė yra mobilioji savipagalbos programėlė „Pagalba sau“, kuria jau naudojasi 6 tūkst. žmonių.
„Šioje programėlėje galima rasti daugybę naudingų patarimų, o pasinaudojant interaktyviu žemėlapiu – visas artimiausias psichologinę pagalbą teikiančias įstaigas bei organizacijas. Jei sergantys jums artimi žmonės programėle dar nesinaudoja, rekomenduokite ją išbandyti, tikrai bus naudinga“, – pataria I. Cechanovičienė.
Užbėkite ligai už akių
Specialistų teigimu, didesnę riziką susirgti krūties vėžiu turi moterys, kurių giminėje jau buvo juo sergančiųjų. Į rizikos grupę taip pat patenka moterys, pirmagimio susilaukusios vyresnės nei 30 metų, nė karto negimdžiusios; rizika susirgti šia liga padidėja peržengus 50 metų ribą. Kadangi laiku nustačius ikivėžines ligas ar diagnozavus vėžį ankstyvoje stadijoje tikimybė pagyti gerokai didesnė, gydytojai ragina moteris įveikti baimę sužinoti diagnozę ir pasinaudoti nemokama galimybe periodiškai profilaktiškai pasitikrinti sveikatą.
„Šiuo metu Lietuvoje veikia prevencinė krūties vėžio programa, pagal kurią nemokamai pasitikrinti gali visos moterys nuo 50 iki 69 metų. Šio amžiaus sulaukusios moterys kas 2 metus turėtų apsilankyti pas gydytoją, kad joms būtų atlikta mamograma. Šią paslaugą Lietuvoje teikia 32 gydymo įstaigos“, – pasakoja SAM Antrinio ir tretinio lygio koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė I. Cechanovičienė.
Faktai
Pernai privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokamoje mamografinės patikros dėl krūties vėžio programoje dalyvavo beveik 100 tūkst. moterų – 3 proc. daugiau negu 2015 m. Daugiau kaip 50 tūkst. moterų pakitimų krūtyse nenustatyta, beveik 47 tūkst. nustatyti gerybinio pobūdžio pakitimai. Piktybinio pobūdžio pakitimai nustatyti 216 moterų, dar 462 nustatyti galimi piktybinio pobūdžio pakitimai.
