Pastaruoju metu apie mirties bausmę visuomenė diskutuoja vis mažiau, nes žino, kad jos sugrąžinti jau neįmanoma. Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, tai ji pritarė nuostatai, kad šalyje neturi būti mirties bausmės.
Remiasi Kristaus žodžiais
Dabar tik laikas nuo laiko politikai, kurie nori užsidirbti balų, vis dar bando teigti, kad jie – už mirties bausmės sugrąžinimą. Tačiau tokie teiginiai grynai populistiniai. Visi puikiai supranta, kad tokios bausmės Lietuvoje jau nebus.
Diskutuojant dėl mirties bausmės vieni teigia, kad ji yra būtina, norint mažinti nusikalstamumą, o kiti teigia priešingai, įrodinėdami, kad, įvedus mirties bausmę, sunkių nusikaltimų nemažėja, o ją panaikinus – nepagausėja. Beje, ir šios bausmės šalininkai, ir priešininkai savo nuomonę grindžia mokslininkų patikrintais faktais, kurie dažnai prieštarauja vieni kitiems. Štai, sakysim, mirties bausmės priešininkai tvirtina, kad ši egzekucija yra ne tik antihumaniška, bet ir labai žiauri kovos su nusikalstamumu priemonė, kuri labiau panaši į įstatymu įteisintą „akis už akį, dantis už dantį“ kerštą, neturintį nieko bendra su kriminalinės bausmės auklėjimo, perauklėjimo ir specialiosios prevencijos funkcijomis. Pasak jų, baudžiamieji įstatymai numato kur kas efektyvesnes bausmes, pavyzdžiui, įkalinimą iki gyvos galvos arba ilgą laisvės atėmimą, na, o svarbiausia, jog, įvykdžius mirties nuosprendį, jau nebeįmanoma ištaisyti teismo klaidos, o jų, deja, tikrai būna padaroma.
Mirties bausmės šalininkai šiuos teiginius triuškina irgi labai logiškais argumentais, sakydami, kad mirties bausmei nėra sumanyta efektyvios alternatyvinės bausmės, kad nusikaltėlis, praleidęs vienutėje kelerius metus, vis tiek degraduoja, ir toks žmogus vėliau visuomenei yra nereikalingas. Įdomiausia, jog civilizuotose valstybėse mirties bausmių šalininkų ir priešininkų skaičius visuomenėje yra maždaug vienodas.
Ir Lietuvoje Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ šių metų balandžio 16-26 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atlikus viešosios nuomonės apklausą paaiškėjo,kad už mirties bausmę pasisako 48,3 proc. Lietuvos gyventojų. 2009-aisiais mirties bausmę įteisinti norėjo 50 proc. šalies gyventojų.
Ir viena, ir kita pusė savo nuomonę neretai grindžia religinėmis dogmomis ir normomis. Mirties bausmės šalininkai šios egzekucijos būtinumą įrodinėja remdamiesi Kristaus žodžiais: „Žudantysis turi būti nužudytas“, na, o jų priešininkai mirties bausmės prieštaravimą religijai argumentuoja vienu iš dešimties Dievo įsakymų, kuris skelbia: „Nežudyk“. Taigi abi pusės yra savaip teisios, tad gal iš tikrųjų verta pažvelgti į mirties bausmę istoriniu aspektu?
Mirties bausmė – pramoga
Ši bausmė žinoma jau seniai. Antikos laikais, pavyzdžiui, mirties bausmė buvo skirstoma net pagal rangus: vienokia egzekucija buvo taikoma vergams ir karo belaisviams, kitokia – laisviems piliečiams. Atėnuose ir Spartoje mirtininkai būdavo užsmaugiami arba nuodijami, įteikiant indą su nuodais, ir tos bausmės dažniausiai būdavo viešos. Vienu metu romėnai nuteistuosius mirties bausme nustumdavo į bedugnę arba jiems leisdavo patiems nusižudyti, žinoma, prižiūrint sargybai, tačiau tokias mirties bausmes dažniausiai skirdavo nusikaltusiems aristokratams. Na, o plebėjai – ypač vergai ir belaisviai – būdavo atiduodami į cirko areną kovoti su plėšriais žvėrimis – liūtais, panteromis arba lokiais. Tokiais atvejais nuteistasis amfiteatre grumdavosi teturėdamas tik ietį ar peilį arba išvis plikomis rankomis.
Vėliau mirties bausmės dažniausiai būdavo vykdomos arba kalėjime, arba aikštėje priešais miesto vartus. Į tokias viešas bausmes susirinkdavo minios žmonių, nes šauklys visa gerkle kviesdavo žiūrovus, paskelbdavo nuteistojo nusikaltimus ir duodavo ženklą budeliui, kuris nusikaltėliui užrišdavo galvą, jį išplakdavo, o paskui įvykdydavo mirties nuosprendį. Karo žygyje šitokia bausmė būdavo vykdoma priešais lauko stovyklos vartus.
Suprantama, įvairiose šalyse ir skirtingu laiku buvo susiklostę nevienodi mirties bausmių vykdymo papročiai. Viduramžių Ispanijoje vieša bausmė – autodafė – buvo rengiama labai iškilmingai, su įspūdingomis ir specialiais kostiumais (sanbenito) aprengtų mirtininkų eitynėmis į bausmės vietą. Daugelyje kraštų, nuteistajam lipant ant ešafoto, prieš pakariant arba nukertant galvą būdavo mušami būgnai, o šauklys iškilmingai perskaitydavo nusikaltimų sąrašą ir nuosprendį. Panaši ceremonija vykdavo ir prieš sušaudymą.
Būdavo ir paįvairinimų. Sakysim, Prancūzijoje pagal Napaleono kodeksą už tėvažudystę (arba pasikėsinimą į imperatoriaus gyvybę) nuteistajam prieš mirtį nukirsdavo kairės rankos plaštaką. Ši nuostata buvo panaikinti 1832 metais, tačiau iki pat 1958 metų šios šalies baudžiamasis kodeksas numatė ypatingą tėvažudžių bausmės ritualą: į bausmės vietą nusikaltėlis būdavo vedamas basas, vienmarškinis, su juodu gobtuvu ant galvos. Beje, prancūzai, kaip ir rusai, į viešas mirties bausmes žiūrėdavo kaip į pramogą. Jau gerokai prieš mirties bausmę gilijotinuojant ar pakariant, mušant lazdomis ar plakant botagu bausmės vykdymo prieigose, dažniausiai aplinkinėse smuklėse, susirinkdavo gatvės šliundrelės, vagys ir pabėgę katorgininkai ir ten surengdavo didžiules gėrynes, plėšdavo visa gerkle nešvankias dainas, o paryčiu tokia girta pabaldų minia skubėdavo į bausmės vietą, prie kareivių kordono, drąsindavo mirtininką arba iš jo tyčiodavosi, matyt, džiaugdamiesi, kad ne jie stovi ant ešafoto ar kartuvių papėdėje, kad ne jų nugaros turi atlaikyti priteistus 200 ar 300 botago kirčių. Tap kitko, budelis gerai suprasdavo, ką reiškia šitoks nuosprendis, ir tikriausiai iš žmogiškumo, o gal norėdamas įrodyti savo meną, labai greit užbaigdavo mirtininko kančias, tuo itin nuvildamas minią.
Virti alyvoje – per brangu
Per savo gyvavimo istoriją žmonija sumanė net kelis šimtus mirties bausmės vykdymo būdų, neretai labai žiaurių. Mirtininkams buvo taikomas sutraiškymas, perplėšimas, perpjovimas pusiau, ketvirčiavimas, nukankinimas ir netgi virimas alyvoje. Pastarasis būdas, matyt, buvo per daug brangus, todėl buvo sumanytas sudeginimas ir sodinimas ant baslio. Tokios barbariškos mirties bausmės patiko toli gražu ne visiems, netgi teisėjams, todėl maždaug prieš 300 metų imta švelninti mirties bausmių vykdymo būdus.
Pradžią padarė Anglija, tas pats senasis Albionas, kurio baudžiamieji įstatymai XV šimtmečio pabaigoje mirties bausmę numatė tik už 8 nusikaltimus: Tėvynės išdavimą, iš anksto apgalvotą nužudymą, žmonai nužudžius vyrą, padegimą, plėšimą, vagystę, vagystę įsilaužiant ir išžaginimą. Po dviejų amžių mirties bausmė jau buvo taikoma 50-čiai nusikaltimų rūšių, o 1800 metais jau retas nusikaltėlis nepalydėdavo galvos, nes mirties bausmė grėsė už 223 nusikaltimus. Ir štai Didžiojoje Britanijoje, kur ilgą laiką populiariausia mirties bausme buvo laikomas sutraiškymas, 1689 metais buvo priimtas Teisių Bilis, kuris ir padarė perversmą žiaurių mirties bausmių švelninimo linkme. Lygiai po šimtmečio – 1789 metais – ir JAV priėmė Teisių Bilį, tuo atsisakydama ketvirčiavimo, sutraiškymo ir sodinimo ant baslio. Taigi mirties bausmė buvo pradėta humanizuoti, nors toms naujovėms labai priešinose senų pažiūrų teisininkai. Ne veltui anglų teisę praktikavusios šalys prie mirties bausmės pakariant perėjo tik šio amžiaus išvakarėse.
Stomotologas ir elektros kėdė
Būtent praėjusio šimtmečio pabaigoje amerikiečiai pirmieji pradėjo taikyti mokslo ir techniko pasiekimus mirties bausmių vykdymui. Tiesa, padėjo atsitiktinumas. Kartą mažai kam tuomet žinomas dantų gydytojas Alfredas Sautvičas iš Bufalo miesto visai pripuolamai tapo nelaimingo atsitikimo liudytoju: kažkoks girtas valkata įsipainiojo tarp elektros laidų ir buvo nutrenktas srovės. Gydytojui tai padarė didelį įspūdį, na, o kadangi jis buvo galvotas žmogus, tai sumanė pasiūlyti teismo instancijoms naują mirties bausmės vykdymo būdą. Netrukus A. Sautvičas sukonstravo panašų į dantų gydytojo kabinete stovėjusį įrenginį su atitinkamais patobulinimais, pavadino jį elektros kėde ir pasiūlė ją išbandyti. Jo projektą Niujorko valstijos Penitenciarinė komisija palaimino, ir 1890 metų rugpjūčio 6 dieną pirmąkart elektros kėdėje buvo įvykdyta mirties bausmė. Neįprastą „mašiną“ savo kailiu išbandė Oberno kalėjime už mylimosios nužudymą sėdėjęs ir laukęs mirties bausmės Viljamas Kempleris. Tiesa, budelis šį bei tą pamiršo padaryti, todėl elektros kėdė iš karto nesuveikė. V. Kemplerį pavyko nužudyti tiktai trečiuoju bandymu, maždaug po valandos, kai jis pirmąkart buvo pasodintas į kėdę. Tai žinoma, sukėlė nepasitenkinimą „senų metodų“ šalininkams, bet A. Sautvičo idėjos jie nepajėgė diskredituoti.
Netrukus Niujorku pasekė Ohajaus ir Pensilvanijos valstijos, o ilgainiui elektros kėdė tapo įprasta mirties bausmės vykdymo priemone visoje šalyje. Niujorko valstijoje atsirado netgi savotiški rekordininkai tarp budelių: Džozefas Hjubertas įvykdė mirties nuosprendį 120 žmonių, Edvinas Deivisas – 210. Bet juos visus aplenkė įžymusis Robertas Eliotas, kuris įvykdė 380 mirties bausmių ir iš savo šiurkštokų kolegų išsiskyrė inteligentiška išvaizda. Gatvėje jį buvo galima palaikyti koledžo profesoriumi. Beje, prieš tapdamas budeliu, jis buvo bažnyčios tarnautojas. Be abejo, dabar pirmoji elektros kėdė saugoma Trentono muziejuje, na, o šios bausmės būdą oficialiai pripažįsta tiktai 6 valstijos.
Progresas yra progresas, ir nūnai budelio darbas nepaprastai lengvas, galima sakyti, švarus. Dabar jis dažniausiai dirba pirštu, jam bereikia tik nuspausti elektros kėdės jungiklį, šautuvo gaiduką, švirkšto stūmoklį su mirtina injekcija arba įmesti ciano kalio kristalus į rūgštį, kad susidarytų nuodingos dujos... Tiktai kai kuriose islamo šalyse nusikaltėlius baudžia senoviškai – kardu nukertant galvą (Saudo Arabijoje), užmėtant akmenimis arba numetant į bedugnę (Irane). Daugumoje civilizuotų valstybių bausmės vykdymas nėra viešas, ten netgi draudžiama fotografuoti ir filmuoti, tačiau daugelyje Afrikos valstybių kaip tik numatomos viešos bausmės. Kad ir kiti pasimokytų, kas jų laukia nusikaltus. Beje, iki šio šimtmečio beveik visose pasaulio šalyse mirties bausmė buvo taikoma visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, tačiau pastaruoju metu dauguma valstybių savo įstatymuose numatė, kad mirties bausmės negalima taikyti nėščioms moterim ir nepilnamečiams.
Daugiausiai mirties bausmių per metus vis dar skiria Kinija, Irakas, Iranas, Saudo Arabija ir JAV. „Amnesty International“ agentūrą labiausiai neramina augantis mirties bausmių skaičius Irane – pernai ten įvykdyta 314, ir Irake – 129 mirties bausmės. Šie skaičiai nėra tikslūs, nes šios šalys kaip ir Kinija mirties bausmes dažniausiai vykdo slapčia ir oficialiai neplatina jokios statistikos. Kai kurių šaltinių teigimu, per metus Kinijoje egzekucija įvykdoma bent keliems tūkstančiams žmonių.
Lyderis Teksasas
O štai kada ir kaip mirties bausmė bus įvykdyta JAV žinoma iš anksto. Štai kaip, pavyzdžiui, nuteistuosius baudžia Floridoje.
Savaitę, kurią nuosprendis turi būti įvykdytas, paskelbia gubernatorius, dieną – kalėjimo viršininkas, o valandą – prižiūrėtojas. Apie tai nuteistajam pranešama iš anksto. Prižiūrėtojas įvykdo jo paskutinius prašymus – atneša cigarečių, knygų, leidžia pakalbėti telefonu, pakviečia šventiką... Kalėjimo viršininko pavaduotojas su prižiūrėtoju atneša į mirtininko kamerą naują kostiumą, batus, skutimosi mašinėlę ir rankšluostį. Koridoriuje, šalia kameros, prižiūrėtojas nuskuta nuteistajam plaukus nuo galvos ir dešiniojo kelio. Mirtininkas nusimaudo po dušu, apsirengia naujais drabužiaias, o paskui jį palieka ramybėje, kad galėtų pasimelsti ir surūkyti cigaretę. Šalimais stovi prižiūrėtojas. Po kelių minučių nuteistąjį nuveda į specialų kambarį. Čia stovi ąžuolinis stalas, prie kurio pririša mirtininką, o prie jo dešiniosios kojos ir prie galvos pritvirtinami elektrodai. Kalėjimo viršininkas paklausia, ar nori nuteistasis tarti paskutinį žodį. Paskui jis skambina telefonu valstijos gubernatoriui ir, jeigu šis neturi prieštaravimų, duoda ženklą budeliui, kuris įeina į tą kambarį pirmas ir išeina paskutinis. Budelis paspaudžia raudoną mygtuką, ir prie 40 liudininkų nuteistąjį užmuša elektros srove.
Štai beveik ir viskas. Florida yra viena iš 6 valstijų, kuriose mirties bausmės įvykdymui naudojama elektra. O daugiausia mirties bausmių įvykdoma Teksase. Ką tik buvo atšvęstas gan savotiškas jubiliejus – praėjusį mėnesį myriop buvo pasiųsta jau 500-oji mirtininkė. Ja tapo 52-ejų Kimberli MakKarfi. Mirtina injekcija 52-ejų metų moteriai buvo suleista už kaimynės nužudymą 1997 metais.
Buvusi slaugos namų terapeutė, tapo priklausoma nuo narkotikų. Namuose ji užpuolė 71-erių psichologijos profesorę Dorotę Būf. Moteris smogė mėsininko peiliu ir žvakide. Peiliu nupjovė kelis aukos pirštus ir nuėmė vestuvinį žiedą.
Nepaisant visame pasaulyje augančio pasipriešinimo prieš tokios bausmės taikymą, teksasiečiai ją palaiko. Pernai atlikta apklausa parodė, kad 73 proc. rinkėjų remia mirties bausmės skyrimą.
Pareigūnai teigia, kad jiems 500-oji mirties bausmė nebuvo išskirtinė.
„Mes tiesiog vykdėme teismo sprendimą“, – sakė Teksaso departamento atstovas Džeisonas Klarkas.
Savo paskutiniame žodyje, kurį galima tarti prieš paskiriant mirtina dozę nuodų, K.MakKarfi neišskyrė fakto, jog ji 500-oji Teksaso mirtininkė.
„Tai ne netektis. Tai laimėjimas. Jūs žinote, kur aš iškeliauju. Aš išvykstu namo pas Jėzų. Tikėkite. Myliu jus visus“, – sakė ji.
Lietuviai gan civilizuoti
Apskritai amerikiečiai į mirties bausmę nežiūri kaip į kažin kokį išskirtinį dalyką. Čia atlikti visuomeninės nuomonės tyrimai (JAV ir Kanadoje) rodo, kad ir ten maždaug pusė gyventojų pasisako prieš mirties bausmę, o kita pusė – už.
Na, bet kol kas palikime ramybėje amerikiečius ir kitus svetimšalius, imkime ir pažvelkime, kaip į mirties bausmę buvo žiūrima Lietuvoje. Pirmoji šaltinių paliudyta mirties bausmė baltų pasaulyje yra šv. Adalberto Vaitiekaus nukirsdinimas Prūsijoje 999 metais. Krikščionių misionierių apkaltino tuo, kad jis kenkė gamtos vaisingumui ir griovė trapią prūsų būtį: jam nukirto galvą, nukapojo rankas ir kojas.
Bausmė paskirta ir įvykdyta laikantis ritualinės tvarkos. Ją įvykdė prūsų būrys, vadovaujamas vyresniojo: pastarasis mirtinai sužeidė pasmerktąjį, o kiti dalyviai nužudė ir išdarkė lavoną.
Mirties bausmę skyrė ir vykdė konkreti prūsų bendruomenė ir jos vyresnysis. Iki monarcho valdžios atsiradimo Lietuvoje kolektyvas, šeima arba giminė taip pat skyrė ir vykdė mirties bausmę. Tai liudija kraujo keršto papročio istorija ir patikimi duomenys pasiekę mus iš XV amžiaus.
1588 metais išleistas III Statutas numatė kone 100 nusikaltimų, už kuriuos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo taikoma mirties bausmė. Tai nieko nestebina, nes tuometiniai didžiūnai įžvelgė tik du tokios bausmės tikslus – nušluoti nuo žemės paviršiaus piktadarį ir taip pat įvaryti baimės kitiems. Lietuvos III Statutas numatė kelis mirties bausmės įvykdymo būdus: paprastą (kartuvės arba galvos nukirsdinimas) ir kvalifikuotą (nukankinant, ketvirčiuojant, sodinant ant baslio arba sudeginant). Tarp kitko, Lietuvos įstatymai viduramžiais gana skyrėsi nuo kitų valstybių baudžiamosios teisės. Sakysim, III Statute buvo uždrausta taikyti mirties bausmę ne kartą nutvertiems mažamečiams vagiliams ir neščioms moterims, tačiau tik iki gimdymo.
Ilgainiui, žinoma, net mirties bausmės švelnėjo, ir kai 1924 metų vasario 8 dieną JAV pirmąkart mirties bausme nunuodijant cianio kalio dujomis buvo nuteistas G. Džonas, šis pažangesnis vykdymo būdas buvo perimtas ir prieškarinėje Lietuvoje. Tuomet mirties nuosprendžiai buvo vykdomi specialiose patalpose, o vykdant bausmę būtinai dalyvaudavo apygardos teismo prokuroras ir sekretorius, daktaras ir prižiūrėtojas.
Atskiros pastraipos nusipelno sovietmečiu mūsų Respublikos teritorijoje galiojęs LTSR BK 24 straipsnis. Jis skelbė, kad mirties bausmė yra laikina ir išimtinė. Galbūt šios bausmės išskirtinumą reikėjo suprasti, kad ši bausmė nebuvo taikoma nėščioms moteris, nepilnamečiams ir iš TSKP narių nepašalintiems komunistams? Teisininkai mano, kad šie juridiniai išveždiojimai neatspindėjo tikrovės. Kažin, ar teisinga kalbėti apie išskritinumus, jei Baudžiamajame kodekse buvo minimi net 33 nusikaltimai, už kuriuos teismas galėjo paskirti aukščiausiąją bausmę?
Kitas reikalas, kad spaudoje nebuvo skelbiama oficiali statistika, todėl dabar, kai daugelis dokumentų sunaikinta, sunku pasakyti, ar ši bausmė rusų okupuotoje Lietuvoje buvo taikoma dažnai. Kai kurių juristų manymu, tuomet tebuvo įvykdomi 4–7 nuosprendžiai per metus. Kur – irgi klausimas. Dažnas nebetiki nei anuometiniais gandais, kad mirtininkai buvo vežami kažkur į Rusiją, į urano kasyklas, nei tuo, kad bausmė būdavo vykdoma Minske. Galbūt ir dabar tarp mūsų vaikštinėja budeliai, kurių visas darbas tebuvo nuspausti mygtuką?
Tik faktai
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo ji buvo įvykdyta 7 nuteistiesiems. Lietuvoje mirti nuteisti kaliniai būdavo sušaudomi.
Po Prezidento Algirdo Brazausko dekreto, kuriuo buvo sustabdytas mirties bausmės vykdymas, kitiems myriop nuteistiems kaliniams pavyko jos išvengti – mirties bausmė jiems buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.
Įvykdytos mirties bausmės Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo: 1992 m. rugpjūčio 8 d. – Aleksandras Novatkis; 1993 m. gruodžio 12 d. – Vladimiras Ivanovas; 1993 m. gruodžio 12 d. – Valentinas Laskys; 1994 m. sausio 27 d. – Vidmantas Žibaitis; 1994 m. rugsėjo 28 d. – Antanas Varnelis; 1995 m. gegužės 18 d. – Aleksandras Gudkovas; 1995 m. liepos 12 d. – Borisas Dekanidzė.
1996 metais Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas. 1998 m. gruodžio 21 d. LR Seimas mirties bausmę panaikino.
58 valstybės nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo nei įstatymuose, nei praktikoje. 96 valstybės yra visiškai atsisakiusios mirties bausmės. 9 valstybės neatmetė mirties bausmės taikymo už ypatingus ir išskirtinius nusikaltimus (pavyzdžiui, karo metu įvykdytus nusikaltimus). 34 valstybėse mirties bausmė nėra uždrausta įstatymais, tačiau praktikoje ji nėra taikoma bent jau pastaruosius 10 metų.
Vienintelė Europos valstybė, praktikuojanti mirties bausmės taikymą, yra Baltarusija.
Petras KURMELIS
