Politiniame Lietuvos turguje „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas atliko eksperimentą, ar galima nusipirkti vegetuojančią partiją. Pasirodo, įmanoma, tik reikia pinigų. Teisingumo ministerija rengiasi likviduoti įregistruotas, tačiau jau senokai neveikiančias partijas. Siekiama, kad politinėje arenoje neliktų „mirusiųjų sielų“. Vienų tokių partijų vadovai gerai žinomi visuomenėje, o apie kitus dauguma žmonių nieko nėra girdėję.
Pasiryžo likviduoti neveikliuosius
Kiekvienais metais politinės partijos iki kovo 1 d. turi pateikti Teisingumo ministerijai savo narių sąrašus. Tai numato Politinių partijų įstatymas. Tačiau suskubo ne visos.
„Iki nustatyto termino savo narių sąrašų nepateikė dešimt iš trylikos tai padaryti privalėjusių partijų, o dviejų partijų sąrašai neatitiko keliamų reikalavimų“, – pranešė Teisingumo ministerija.
Pagal galiojančią tvarką net 12 partijų artimiausius metus negalėtų dalyvauti rinkimuose. Be to, pagal Civilinį kodeksą partijos savo sąrašuose privalo turėti ne mažiau kaip 1 000 narių. Bet kai kurioms šis barjeras jau seniai per aukštas.
Partijoms, kurios dalyvavo 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (iš viso jų – 23), savo narių sąrašų papildomai teikti nereikėjo, nes jos tai padarė prieš rinkimus.
Šiuo metu Lietuvoje įregistruota 40 politinių partijų.
V. Šustauskas žada „Egipto variantą“
Prieš savivaldos rinkimus Lietuvos laisvės sąjungos lyderis Vytautas Šustauskas žadėjo atsiimti Kauną, kurio meru buvo po 2007 m. rinkimų.
Tačiau jam su bendražygiais nepavyko iškovoti nė vieno mandato, o Lietuvos laisvės sąjunga pastaruoju metu labiau vegetuoja, nei vykdo realią veiklą.
„Nežinau, ką darysime toliau. Dar galvojame, ar visai partiją uždaryti, ar pakeisti jos pavadinimą, – kalbėjo V.Šustauskas. – Vis dar knisamės su ataskaitomis.“
Jis tikino, kad „be revoliucijos Lietuvoje niekas nepasikeis“. „Gal būsime pirmieji, kurie padarys Egipto variantą“, – vylėsi V.Šustauskas.
Lietuvos humanistų partijos pirmininkas Leopoldas Tarakevičius teigia, kad partija rinkimuose dalyvauti tiesiog neturi už ką. „Verslininkai nefinansuoja humanistų, o be finansų laimėti rinkimų neįmanoma, – sakė L.Tarakevičius. – Bandėme 2004 m. dalyvauti Seimo rinkimuose su Respublikonų partija, bet nesėkmingai.“
Paklaustas, ką šiuo metu veikia buvę partneriai respublikonai, L.Tarakevičius patikino, kad Respublikonų partijos lyderis Kazimieras Petraitis „jau yra miręs, o viską perėmė sūnus“.
Žemaičiai palaikymo nesulaukė
Žemaičių partijos pirmininkas Egidijus Skarbalius teigia, kad Respublikonų partiją „kažkas perpirko ir ji dabar priklauso jau nebe žirgų prezidentui augintojams“.
„O mums 2011 m. rinkimai į savivaldą buvo gana sėkmingi, nors norėjosi geresnių rezultatų“, – neslėpė E.Skarbalius.
Žemaičių partija Klaipėdos rajone iškovojo vos 3 mandatus, nors partijos nariai kandidatavo 9 rajonuose.
„Suprantama, kad turint pinigų galima surengti geresnę rinkimų kampaniją, bet viską lemia idėjos, o jų badas Lietuvoje – akivaizdus“, – tikino politikos užribyje likusios partijos vadovas.
Už kiek parduodate partiją?
Ar iš tiesų, kaip sako E.Skarbalius, galima nusipirkti arba perpirkti partiją? Tai išsiaiškinti Respublikonų partijoje nepavyko, nes jos telefonas dėl neaiškių priežasčių jau yra apskritai atjungtas. „TeoLT“ jai nebeteikia paslaugų.
„Valstiečių laikraštis“ kreipėsi į kitas politines jėgas, kurios toli gražu nepriklauso politikos galingiesiems. Praėjusiais metais įsteigta Žemaitijos partija 2011 m. savivaldos rinkimuose nedalyvavo.
„Norėtume nusipirkti arba jūsų partijos pavadinimą, arba tiesiog visą organizaciją“, – apsimetęs pirkėjų atstovu „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas kreipėsi į Žemaitijos partijos lyderį Vaclovą Vasiliauską.
Pastarasis buvo linkęs bendradarbiauti ir neatmetė galimybės, kad derybos dėl partijos pardavimo galimos. „Bet ne aš vienas priimu tam tikrus sprendimus, man reikia sušaukti savo kompaniją ir pasakyti jiems apie skambutį, – sakė V.Vasiliauskas. – Sušauksiu mūsų „chebrą“ ir tada bus aiškiau.“
Dar padiskutavome su V.Vasiliausku apie galimas investicijas, bet vėliau atskleidėme, kad tai tebuvo eksperimentas.
Išlaikymo kaina – apie 3 mln. litų
Eksperimento kabliuką metėme ir tautinės partijos „Lietuvos kelias“ pirmininkei Lilijanai Astrai. „Labai keistas jūsų pasiūlymas, bet jūs ne pirmas. Mes neparsidavinėjame, – iš karto atsakė L.Astra. – pastaruoju metu siekiame atnaujinti veiklą.“
Ji tikino, kad partija bandė jungtis tai su viena, tai su kita partija, bet nepavyko. „Įdirbis yra ir mes atsigausime kaip feniksas“, – entuziastingai pareiškė L.Astra.
„Bet gal čia tik kainos klausimas?“ – mėginome provokuoti.
„Aš juk pasakiau, kad mes neparsidavinėjame, o mūsų partneriu būti tikrai galite, nes rėmėjai reikalingi“, – teigė L.Astra.
Atskleidėme kortas ir per keliolikos minučių pokalbį L.Astra papasakojo, kad į partijos duris ir anksčiau beldėsi pirkėjai. Praėjusį pavasarį pinigus siūlė Briuselyje lenkų įsteigtas institutas, kiti pirkėjai.
Ji apskaičiavo, kad partijos išlaikymas su 60 skyrių visoje Lietuvoje kasmet kainuotų apie 2,5–3 mln. litų.
Kuriamos tik dėl akių
Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija savivaldos rinkimuose nelaimėjo nė vieno mandato.
„Kaip gali laimėti varžybas, kai jose nedalyvauji, juk savo kandidatus kėlėme tik šešiose savivaldybėse“, – teisinosi A.Valinskas.
Kalbėdamas apie galimybę Lietuvoje nusipirkti partiją jis aiškino, kad kai kurios partijos registruojamos tik dėl akių. „Vieša paslaptis, kad kai kurios jų egzistuoja tik dėl šūkio „Pirk partiją!“, – sakė A.Valinskas. – Dar kiti nusiperka tik pavadinimus tam, kad vėliau juos perparduotų.“
Pasak jo, panašiai įvyko ir skilus liberalų partijoms, kai buvęs jų lyderis Artūras Zuokas užpatentavo beveik visus įmanomus derinius su žodžiu „liberalai“.
A.Valinskas pridūrė, kad tradicinėms partijoms ypač nepatinka, kai į politinę areną ateina nauji veidai. „Tai žinau iš savo patirties, nes tada gauni ir iš kairės, ir iš dešinės“, – teigė A.Valinskas. Jis neabejoja, kad mažoms partijoms neliko kito kelio, kaip vienytis į didesnes politines struktūras.
„Mes ir patys pasiūlėme Liberalų sąjūdžiui bei Liberalų ir centro sąjungai jungtis, kad į 2012 metų Seimo rinkimus šalia kairiųjų ir dešiniųjų eitų viena stipri centro jėga, o ne daug mažyčių ir silpnų partijų“, – aiškino A.Valinskas.
Jungtuvėms kliudo ir asmeninės ambicijos
Raimundas Lopata, politologas
Kai kurios partijos, matyt, ir toliau vegetuos arba numirs natūralia mirtimi. Galbūt šios partijos tik ir laukia, kol jas kas nors nupirks ar išpirks. Bet viena išeičių tokioms partijoms – jungtis su kitomis politinėmis jėgomis. Galvojant apie ateitį, reikia vienytis arba įsilieti į kitą judėjimą. Tai padaryti yra gana sudėtinga. Tam gali sukliudyti asmeninės ambicijos ar net politinio verslo siekiai. Lietuvoje kol kas yra tik kelios politinės partijos, kurių veikla stabilizavosi ir jas jau galime pavadinti tradicinėmis. K.Prunskienės nedrįsčiau pavadinti politiniu lavonu, nes ji, kad ir kaip būtų, gana stipri asmenybė. Būtų labai įdomu pažvelgti į partiją, kurioje jėgas suvienytų visi marginalai. Tai būtų tikrai labai įdomus darinys. Didžiausia problema Lietuvoje vis dėlto yra ne partijų gausa, o tai, kad mūsų politinę sistemą neretai labai sunku vadinti nacionaline politine sistema.
Vieši sąrašai palengvintų kontrolę
Lauras Bielinis, politologas
Seniai buvo laikas rasti mechanizmą, kaip išbraukti tas partijas, kurios sukurtos neaišku kokiu tikslu. Tos partijos, kurios pastaruoju metu nedalyvauja rinkimuose arba sulaukia per menko rinkėjų palaikymo, galbūt turėtų jungtis, bet tai gali nuspręsti tik jos pačios. Valdo Adamkaus prezidentavimo metu buvo sumanyta partijų narių sąrašus oficialiai skelbti internete, bet ši idėja vėliau buvo numarinta, nors būtų buvę nesunku kontroliuoti, ar partija veikia realiai ar tik imituoja veiklą. A.Valinsko, K.Prunskienės ir kitų panašių partijų rezultatai savivaldos rinkimuose, švelniai tariant, buvo labai menki arba jų iš viso nebuvo, todėl šioms partijoms palinkėčiau imtis kokių nors kardinalių sprendimų arba tiesiog nutraukti egzistavimą.
Gediminas STANIŠAUSKAS
