Inžinierė, choro dainininkė, kelionių gidė – taip ją apibūdina kolegos.
Mini geru žodžiu
Onos kolegė Jolita Dūdienė savo „Facebook“ puslapyje pasidalijo įrašu apie Onos netektį.
„Vakar atsisveikinome su mūsų Onute. Taip visi ją vadindavo „VASAROS“ chore. Mažybiškai. To norėjo ji pati, taip vadindavom ir mes.
Onutės Andriulienės kremuoti palaikai atgulė jos Tėviškės kapinaitėse – Smilgiuose (Panevėžio r.) – tėvų kapavietėje didingo ąžuolo paunksmėje.
Onutė pasižymėjo ištverme, valia, tikslo siekimu.
Jos tėveliams (išreikšdama pagarbą ir meilę, juos tik taip vadino – mažybiškai) išėjus į Amžinybę, Onutė visomis jėgomis stengėsi išsaugoti gimtąją sodybą – ją prižiūrėjo iki pat mirties. Sodyba buvo Radviliškio ir Panevėžio rajonų paribyje – už žymiojo Burbiškio keletas kilometrų. Susisiekimas su didmiesčiais buvo prastas, tad tekdavo keliolika kilometrų eiti pėsčiomis, kad pasiektų transporto trasas – autobuso ar traukinio.
Sveikata nesiskundė, jėgų užteko viskam – tėvų sodybai, savo namams Šiauliuose, kelionėms, renginiams, chorui „VASARA“ ir ansambliui „ŠALTINĖLIS“, kuriuos lankė ir tenkino savo begalinę meilę dainai.
Tačiau paskutinius pokovidinius metus Onutė rečiau pasirodydavo repeticijose. Sužinodavome, kad guli ligoninėje, padarytos operacijos. Apie savo bėdas ji pasakoti nemėgdavo, stengėsi išlikti tvirta, rami, ori ir ištverminga. Tačiau šį kartą liga nugalėjo. Onutės netekome kovo 17 d., sekmadienį.
Į Šiaulius Onutė atvyko baigusi tuometį Kauno politechnikos institutą. Jauna inžinierė pradėjo dirbti „Ventos“ fabrike. Daug metų dirbo darbų saugos inžiniere. Įsitraukė į Šiaulių miesto inžinierių suburtas organizacijas, sąjūdinę veiklą. Tuomečiuose Inžinierių namuose pradėjo dainuoti chore. Meilė dainai ją lydėjo nuo vaikystės – dainuodavo jos tėveliai, giminė, dainavo ji studijuodama Kaune – KPI mišriame chore „Jaunystė“.
Su džiaugsmu važiuodavo į „Jaunystės“ rengiamus buvusių dainorėlių susitikimus, choro jubiliejus.
Tad nieko keisto, kad tuoj pat įsijungė į chorinį dainavimą Šiaulių mieste. Vieno kolektyvo būdavo mažai, tai dainavo dar ir ansambliuose: „Jovaro" ir „Ventos".
Keičiantis ekonominėms ir politinėms situacijoms chorų pavadinimai kito, tačiau Onutės meilė dainai išliko stabili.
2003 m. Inžinierių chorui „Atgaiva“ susijungus su buvusio „Nuklono“ gamyklos choru „Žiburys“ ir tapusiu choru „VASARA“, Onutė tęsė chorinę veiklą jame, nors širdyje ji visam laikui liko atgaiviete.
Onutė buvo ne tik inžinierė. Ji daug metų dirbo kelionių gide. Šiame darbe ji galėjo išreikšti savo meilę Lietuvai, žmogui ir Dievui.
Išeidama Onutė nepaliko didelių materialinių turtų, tačiau paliko aukštai iškeltą doros, orumo, dvasinės tvirtybės kartelę. Mums tereikia jos nenuleisti!
Amžinąjį atilsį duok mirusiai, Viešpatie,
Ir amžinoji šviesa jai tešviečia“, – buvo rašoma įraše.
