Eidama 97-uosius penktadienį mirė literatūrologė, kultūros istorikė, edukologė Meilutė Julija Lukšienė.
M. Lukšienė mokslinę veiklą pradėjo kaip literatūros tyrėja (yra parengusi spaudai Jono Biliūno, S. Daukanto raštus), o vėliau tyrinėjo švietimo istoriją: parašė sintezes knygoms „Lietuvių literatūros istorija: Feodalizmo epocha“ (autorė su kitais, 1957 m.), „Lietuvos mo
kyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“ (autorė su kitais, 1983 m.)
Kultūrinininkė yra žinoma kaip švietimo reformos pradininkė: ji prisidėjo prie Lietuvos švietimo strateginių dokumentų – „Tautinės mokyklos koncepcija“ (1988 m.), „Lietuvos švietimo koncepcija“ (1992 m.), „Lietuvos švietimo reformos gairės“ (1993 m.), „Bendrojo lavinimo mokyklos programos“ (1994 m.) sukūrimo.
„Visi stovėjome viename Baltijos kelyje, visi dirbome kitame Baltijos kelyje, – yra sakiusi M. Lukšienė. – Dirbome jausdamiesi Europoje, ėjome į humanistinę, demokratinę, o kartu ir tautos visuomenę, pasiryžę keistis, bet savu keliu – atviri pasaulio vertybėms ir suvokdami savo kultūrinį bendrumą.“
M. Lukšienė buvo apdovanota pirmuoju Švetimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklu, 2003 m. jai įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos švietimui.
1994-aisiais jai įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas.
Ji apdovanota ir vienu garbingiausių UNESCO apdovanojimų – J. Amos Comenius medaliu.
M. Lukšienė gimė 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje (Austrijoje).
„Gimiau 1913-aisiais, kai lietuvių kalba leidinius vaikams galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Kiekviena pasirodžiusi lietuviška knyga – brangi ir įdomi. Dabar vaikai lengva ranka gali atmesti sakydami, kad nuobodu, nepatinka. Man tuomet viskas buvo įdomu. [...] Tai, kas anuo metu pasirodydavo, o ypač kūriniai vaikams, jaunimui, buvo išties vertinga. Tam buvo daug dėmesio skiriama.
Vaikams stengtasi duoti visa, kas geriausia. O kiek niekalo užgriūva iš visur vaikus šiandien?“, – apie vaikystės skaitymus kalbėdama su E. Varnauskiene yra pasakojusi M. Lukšienė.
Ji pabrėžė, kad meilė knygai buvo ugdoma jos šeimoje – mama sekė pasakas, o kiekvienos knygos įsigijimas buvo šventė. „Tėvelis buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Puikiai prisimenu literatūros klasiką su nuostabiomis Gustavo Dorė ar kitų iliustracijomis. Tėtis parnešdavo knygų, ir mes visi kartu jas žiūrinėdavome, girdėjau, kaip džiaugiamasi iliustracijų, jei tokios buvo, meniškumu. Prisimenu tai kaip be galo šviesų vaikystės braižą – pagarbą knygai ir pačios knygos estetikos suvokimą“, – sakė M. Lukšienė.
