Skaudžią žinią pranešė Jono Bagdžiūno pažįstamas Julius Baliutavičius, žinomas kaip Kostas Pistoletas. Taip pat pasidalijo prisiminimais, kuriais sutiko pasidalinti ir su naujienų portalu tv3.lt.
„Nebeprisimenu, kada Joną Zarazzą pirmą kartą išvydau, bet turbūt tai buvo paskutiniej sovoko-pirmieji Nepriklausomybės atgavimo metai. Milžino su Sabonio balsu negalėjai nepastebėti Antakalnio baracholkėje. O plokštelinė Tilto gatvėje, kur perršytos kasetės su šviestu viršeliu ėjo kaip karštos bandelės, buvo turbūt Jono Zarazzos kaip roko verslininko aukso amžius Jonas buvo piratų piratas, sėkmingai nupiratavęs ir rusų roko leidinėlio Zarazza pavadinimą/logo (nors kas žino, gal tai buvo licencinis susitarimas).
Bet štai kame reikalas – piratas, bet kartu ir švietėjas, be to, merčaidaizingo pionierius Žodžiu, gyvenimas plokštelinėje virte virė, praalkusi jaunuomenė stverdavo įrašus, šviesdavosi ir paskui atsikimšusi butelaičius Sereikiškėse aptarinėdavo – ir ne tik death metal. Prisimenu, kad Егор и Опизденевшие – tai atradimas iš Zarazzos atšviestų kasečų. Kaip, tarkim ir PJ Harvey, ir Pro-Pain ar Ленингра́д (kai jie dar nebuvo tuo, kuo yra dabar) – iš cd-r su atšviestais viršeliais, kuomet Jonas jau buvo nusėdęs Pylimo gatvės rūsyje. Pastaraisiais metais Jonas smarkiai metėsi į gyvų koncertų įamžinimą- jį dažnai su kosminiu kameros stovu galima išvysti festuose bei klubuose, jutūbėje turi net dvi Zarazza filmai paskyras, tiesiog prikimštas vaizdo įrašų“, – rašė jis.
Primename, kad Jonas, dažnai vadinamas Zarazza, alternatyvios muzikos pasaulyje žinomas nuo Sąjūdžio laikų. Nuo 1994 m. dirbo piratiniame garso kasečių fabrikėlyje „Zarazza Records“, kurio produkciją platino garsiojoje Tilto gatvės „Plokštelinėje“.
Vėliau užsiėmė muzikos ir vaizdo įrašų nuoma. Dažnai keitė nuomos punkto vietas, tačiau „Zarazzos“ tašką žinojo kiekvienas save gerbiantis muzikos pogrindininkas. Nepraleisdavo nė vieno geresnio muzikos tūso, tad per daugelį metų užsitarnavo alternatyvios muzikos gerbėjų autoriteto vardą.
2013 m. publikuotas prisiminimų romanas „Kliedesys“ nukelia į herojiškus 1989-uosius, kada Lietuvos visuomenėje vyko didžiulės permainos: „komunistinės lervos“ ėmė vaikščioti su trispalvėmis krūtinėse, o durnynuose pradėjo siūlyti pasimelst. Būtent durnynas – Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė, į kurią autorius tais laikais buvo pakliuvęs net tris kartus, – ir yra pagrindinė knygos veiksmo vieta.
