Apie netektį socialiniuose tinkluose pranešė vyro anūkė Lėja Viktorija Voronovaitė.
„Minioj žmonių pasitaiko tik keletas nepaliaujamai menui ištikimų asmenybių. Net vaikystėje, galimybių skurdo metais, jis lipdavo pro mokyklos langus, kad atsidarytų pianino klaviatūrą ir į ją bent pasižiūrėtų. Už tai gavęs pylos vaikas galėjo tik suklapsėti žydromis akimis ir nusišypsoti. Toks įsimylėjęs jis liko visą gyvenimą.
Prisimenu, savo smuiko kelionės pradžioje, valandų valandas praleistas senelio tapybos dirbtuvėse. Aliejiniais dažais permirkusioje atmosferoje man buvo atskleista daugybė muzikinių niuansų, kurių tada dar nepajėgiau pilnai suprasti, tačiau pirmąkart pajutau, kokia tikra laisvė yra reikšti save muzikoje.
Tai buvo laikas, kai improvizuodavome, sėdėdavome prie kelių taktų ir ieškodavome, ką išties norime pasakyti. Bėgant metams, man besiskundžiant laisvų klasių stoka Čiurlionkėje, išgirdau istoriją, kaip jo geriausia „klasė“ Akademijoje buvo nepilnai įrengtas, plytelėmis išklotas tualetas su neritmiškai blyksinčia šviesa.
Ten, įsikūręs savotišką šventovę, jis grodavo ištisas dienas ir naktis. Retas atvejis, kai žmogus gyvenime išpildo viską, ką nori. Menininkas, kuris negailestingumo persmelktomis akimis žvelgia į pasaulį, kaip į vieną didelę galimybę būti kūrėju, nenuilstančiu tobulėti.
Suburti ansambliai, festivaliai, sporto rungtynės, kovos menai, tapyba, animacija, skraidymas parasparniu ir buriavimas- jam niekada nebuvo tik šiaip pomėgiai, greit įsižiebiančios, bet tą pačią sekundę užgęstančios liepsnos. Puikus pavyzdys, kaip nereikia norų leisti žemyn prie galimybių, o maloniai kankinantis, dar porą valandų ar savaičių „groti“ tol, kol išeis.
Tirštas, kultūrai pašvęstas gyvenimas ir gausybė prasmingai sugrotų frazių, aidinčių iki dabar“, – rašė ji.
V. Voronovo piešiniai pasižymėjo savitu stiliumi. Jis nutapė daugiau nei šimtą paveikslų.
