Suomijos gynybos ministerijos turimos minos tapo šalies politine problema. Valstybė nėra pasirašiusi 1999 metų Otavos sutarties dėl žemės minų sunaikinimo. Pati Suomija nebegamina ir nebeperka pėstininkų minų, tačiau nenori sunaikinti turimų šių gana brangių gynybinių ginklų, rašo Suomijos dienraštis "Helsingin Sanomat".
Kariuomenės požiūriu, šios minos yra labai naudingos Suomijai, kadangi ji turi ilgą sieną ir didžiulę teritoriją, o jos gynybos pagrindas yra sušaukta kariuomenė.
Negalutiniame gynybos ministerijos darbo grupės pranešime teigiama, jog šis klausimas kelia daug problemų. Suomijos politika žemės minų atžvilgiu skiriasi nuo Šiaurės Europos valstybių bei Europos Sąjungos (ES). Ji stoja į bendras gretas su Kinija, Rusija, Jungtinėmis Valstijomis bei Pakistanu, kurios neatsisako savo minų.Žemės minų problema susilpnino Suomijos, kaip nusiginklavimo rėmėjos, pozicijas. Ji tiesiogiai susiduria su kebliais klausimais ir patenka į nepatogias situacijas.
Pavyzdžiui, kartais Suomijai būdavo sunku sutikti su kitų ES valstybių formuluotėmis dėl nutarimų, kuriuose minima Otavos sutartis. Suomija yra vienintelė valstybė, nepasirašiusi pakto.
Jungtinėse Tautose Suomija kasmet balsuoja už rezoliuciją ir ragina kitas valstybes neatidėliojant pasirašyti paktą, nors pati to nėra padariusi.
Generolo majoro Hanu Heraneno (Hannu Herranen) vadovaujama darbo grupė ieško karinių sprendimų, kaip Suomija galėtų atsisakyti savo pėstininkų minų ir prisijungti prie pakto 2006 metais. Tai reikštų, jog visos minos turėtų būti sunaikintos 2010 metais.
Suomija turi dvi išeitis: atsisakyti pėstininkų minų ir susilpninti Suomijos gynybą, arba minas pakeisti kitais ginklais ir stipriai padidinti gynybos išlaidas. Pasak darbo grupės pranešimo, jei minos nebus pakeistos kitais ginklais, regioninių ir vietinių pajėgų galimybės gerokai susilpnės.
Tuo tarpu minų pakeitimas kitomis sistemomis pareikalautų papildomų išlaidų gynybai, siekiančių nuo 180 mln. iki 600 mln. eurų. Suma priklausys nuo pasirinktos sistemos.
Nėra vienos ginklų sistemos, kuri galėtų užpildyti spragą, liksiančią po minų panaikinimo. Reikėtų įsigyti naujų ginklų, amunicijos ir jutiklių. Tačiau net tai neturėtų tokio psichologinio poveikio, kokį kariuomenei duoda žemės minos - jos sukuria baimę priešų pajėgose.
Elektroniniais jutikliais grįstas sistemas yra gana sunku išmokti naudoti, tuo tarpu mažą miną po velėnos sluoksniu gali paslėpti kiekvienas atsarginis.
Gynybos ministras Sepo Karinenas (Seppo Karinen) pareiškė, jog stiprus lėšų padidinimas yra nerealus tikslas. Jis paragino problemą spręsti "kūrybiškai".S. Karinenas nemano, jog Suomija turėtų sekti Estijos pavyzdžiu. Estija greitu metu ketina pasirašyti Otavos sutartį ir atsisakyti minų. Ji taip pat planuoja sustiprinti savo gynybą įstojusi į NATO.
Suomija taip pat galėtų leisti problemai išsispręsti su laiku - paprasčiausiai nepakeisti dabartinių senstančių minų atsargų. Visos Suomijos minos bus nebenaudojamos maždaug 2025 metais. Tačiau tai neišspręstų tiesioginės politinės problemos.
H. Heraneno darbo grupė savo pasiūlymus pateiks pavasarį. Sprendimas dėl žemės minų bus įtrauktas į vyriausybės gynybos politikos ataskaitą iki rudens.
ELTA
