“Tik tikėdami tiesa ir laisve, žmonės pakeičia ne tik savo šalies likimą, bet dar ir suteikia vilties visam pasauliui”, - teigė Tomas Šernas, kalbėdamas Lietuvos Respublikos Seime įvykusiame Gynėjų diena pavadintos Sausio tryliktosios šiemetiniame, jau septynioliktame, minėjime 2008 m. sausio 13 dieną. 1991 metų Sausio tryliktoji jam įsiminė ne tiek kaip skaudus laisvės simbolis, bet kaip tikroji viltis. Tomas Šernas pats yra Lietuvos laisvinimosi laikotarpio kovų auka, stebuklingai išlikęs gyvas Medininkų pasienio sargybos būstinėje, į kurią vidurnaktį įsiveržę okupanto pasiųsti budeliai išžudė visą Nepriklausomos Lietuvos – Baltarusijos sienos perėjimo stotį saugojančią tarnybą. Peršauta galva jis, irgi kaip jau nebegyvas, buvo paliktas gulėti tarp kitų nužudytų tarnybinių.
“Esu tik mažos šalies pilietis labai neramiame pasaulyje, kurį vis dažniau realiai valdo ne tiek politinės partijos, kiek visokios slaptos tarnybos ir stambių bendrovių verslo tikslai… Ši mažos tautos istorijos data primena, kad kai politikoje per daug įsivyrauja melas, atviri ar paslėpti bauginimai, kažkaip stebuklingai visada atsiranda vyrų ir moterų, kurie nustoja bijoti ir ima keisti padėtį”, - kalbėjo tarnybos pareigas eidamas sunkiai sužeistas lietuvis patriotas. Kalbėjo tiksliai ir taikliai. Lietuvos istorijoje tokių pavyzdžių daug. Juk ir paskiausi jų rodo, kad kaip tik tie nustojusieji bijoti vyrai ir moterys padėtį Tėvynėje pakeitė. Pirmosios sovietinės okupacijos pogrindis ir jo suruoštas 1941 metų birželio sukilimas, antinacinė veikla, dešimties metų Lietuvos partizanų karas prieš okupantą Sovietų sąjungą, vėliau vėl kalėjimais bei trėmimais okupanto “atlygintas” pogrindis ir jo leidžiama spauda, atsikūrusios nepriklausomos valstybės sienas saugojantys savanoriai, Televizijos bokšto bei Seimo rūmų Vilniuje gynėjai ir daug į juos panašių taurių, drąsių be baimės prieš okupantą stojusių lietuvių veiksmai yra tikrieji Lietuvos nepriklausomybės kaltininkai. Tik ką tų veiksmų vykdytojai gavo? Prezidentūrą? Ministrų kėdes ar bent “šiltesnes” tarnybas ministerijose? Seimo vadovybę? Šį tą iš jų rankomis sukurpto bendro, okupanto valstybės nuosavybe vadinamo, taigi visiems piliečiams po lygią dalį priklausančio, turto? Pagaliau, ar jie atgavo net jų pačių okupanto nusavintą turtą? Ne, net tokių gandų negirdėti. Visa tai dabar kitų nauda. Tų, kurie į Lietuvos nepriklausomybę atėjo saugesniais keliais, negu čia Tomo Šerno minimi nustojusieji bijoti vyrai ir moterys. Tais keliais, kur okupanto tankų net urzgimo nebuvo girdėti. Jie dabar Lietuvos nauji milijonieriai. Jų malonėje Prezidentūros, ministerijų, Seimo narių ir kitos šiltos kėdės. Nustojusiems bijoti vyrams ir moterims geriausiu atveju – tik po ordiną arba medalį… Ir po nuotrauką su ordiną įteikusiu Prezidentu ar ta proga jais pasigarsinti staiga iššokusiais politikais… Ir su tuo “turtu” vėl atgal į savo, ko gero, statistikų rodikliais žemiau skurdo ribos ženklinamą varganą gyvenimėlį. Gal ir ne kiekvienas iš jų, bet tikrai nemažai? Ar taip turėtų būti savoje nepriklausomoje valstybėje, kuriai laisvę ne kas kitas, bet tik tie nustojusieji bijoti lietuviai iškovojo?
Aplamai Gynėjų dienos minėjimas Lietuvoje buvo įspūdingas, vyko daug po šalį išsklaidytų renginių, o Seime – ir iškilmingas. Pagarbos bei orumo pridėjo ir jame dalyvavę Pietų bei Šiaurės artimiausių kaimynių aukšti pareigūnai. Pagrindiniai kalbėtojai buvo Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojimų apeigose ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis Seime. “Šiandien pagerbiame mūsų bendrapiliečius, kurie išdrįso stoti prieš smurtą, melą ir vergovę, prieš žmoniškumą traiškančius tankus ir žmogiškąjį orumą trypiančius desantininkus” - sakė Prezidentas. “Laisvė buvo ypatingas žodis visiems lietuviams, tą šaltą naktį išėjusiems į Vilniaus gatves” - priminė kardinolas. Minėjimą Seime savo atsilankymu pagerbęs Lenkijos parlamento vadovas Bronislawas Komorowskis, kalbėdamas sakė lenkiąs galvą prieš lietuvišką užsispyrimą, atnešusį lietuviams išsvajotą ir išsapnuotą nepriklausomybę, kartu nepamiršdamas pasididžiuoti, kad “tų didelių ir sunkių dienų metų Lenkijos ‘Solidarumas’ buvo kartu su Lietuva”. Latvijos parlamento pirmininkas Gundaras Daudzė savo kalboje priminė reikalą Baltijos valstybėms daugiau bendradarbiauti. “Esu įsitikinęs, kad šiuo metu Baltijos šalių bendri veiksmai ir platesnis bendradarbiavimas yra neišvengiamas, nes turime konkrečius uždavinius – energetika, transportas, santykiai su kaimynais, aplinkosauga ir daugybė kitų, kuriuos geriausiai galime spręsti drauge”, - kalbėjo Daudzė. Ir turbūt ne pirmą kartą. Tik ar Lietuvos valdžios tai jau išgirdo?
Vargu. Nes jos daug ko negirdi. Tai priminė kai kas ir iš šio minėjimo eigos. Pirmiausia – labai jautrių balsų valstybės viduje, ypač balso lietuvių tautos. Prezidentui Adamkui jos net nėra, čia tik kažkokie bendrapiliečiai. Lietuvio ar lietuvių tautos vardą ištarti tėvynės žemėje jam kažkodėl tabu. Net ir tokią Gynėjų dieną minint, kurios turinį kūrė ne kas kitas, bet tik lietuviai, prieš kuriuos net Lenkijos parlamento pirmininkas galvą nulenkia. Tie kiti bendrapiliečiai, pvz., “Jedinstvo” rusai ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose gyvenantys kiti kitataučiai kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, reikalavo Vilniaus krašto autonomijos arba bent jungties su Maskvos vadovaujama Nepriklausomų valstybių sąjunga (NVS). Todėl ir ne be reikalo į Bernardinuose (2008. 1. 13) išspausdintą Adamkaus kalbą vienas skaitytojas taip atsiliepė: “ponas Prezidente, (šiandien pagerbiame) ne bendrapiliečius, o tautiečius, kurie drįso stoti prieš smurtą, melą ir vergovę…. ir gyvybes paaukojo ant savo Gimtinės Laisvės aukuro”.
Antra – ar dabartinės valdžios šalia Gynėjų dienos didvyrių negirdi daugiau dėl Lietuvos nepriklausomybės kovojusių lietuvių balsų? Ar nežino ir daugiau dėl jos žuvusių? Gera ir dora kasmet paminėti bei pagerbti 1991 metais Vilniuje prie Televizijos bokšto ir kitur tuo laikotarpiu žuvusius kovotojus, tačiau ar nereikia prisiminti ir kovose prieš okupantą Sovietų sąjungą 20 000 žuvusių partizanų, daug tūkstančių NKVD bei KGB nukankintų politinių kalinių ir tremtinių, 1941 metų birželio sukilėlių, 1918 m, Vasario 16-tąją paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę apgynusių savanorių? Ar jie prisiminimo jau nebeverti? Tad ar nereikia rasti dienos, kuri tiktų visų jų prisiminimui, padėkai ir pagarbai. Diena turėtų būti kartu ir Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos šventė. Nors minėjimai turėtų vykti irgi visoje tėvynės žemėje, tačiau viena vietovė turėtų būti pagrindinė, kurioje būtų ruošiamas pagrindinis iškilmingiausias minėjimas su atitinkama iškilminga programa. Apie tai jau esu ne kartą rašęs, tačiau šia proga drįstu siūlymą pakartoti, net stipriau jį pabrėždamas: būtinai reikia vienos pagrindinės vietovės, ir ji turi būti Lietuvos sostinės Vilniaus atitinkamai įruošta Lukiškių aikštė, pavadinant ją Lietuvos Laisvės aikšte. Čia turi būti pastatytas pagrindinis, didingas už Lietuvos laisvę žuvusiems kovotojams paminklas. Šią mintį praėjusį pavasarį siūlydamas Vilniaus merui Juozui Imbrasui, sužinojau, kad ją puoselėja jis pats ir dar daug kas, tačiau yra ir stipriai prieštaraujančių, todėl sunku būsią juos nugalėti, galvojo meras. Tačiau atrodo, kad dabar yra įvykęs “lūžis” mero mąstysenos pusėn. Vilniaus savivaldybė skelbia Lukiškių aikštės pertvarkymo darbų konkursą, kurio viena iš sąlygų sako: “pagrindinis tos atnaujintos aikštės ‘akcentas’ turėtų būti Lietuvos žmonių kovas už nepriklausomybę simbolizuojanti skulptūrinė kompozicija ‘Laisvė’ “.
Gera sąlyga, tik svarbu, kad jos reikalaujama mintis būtų įvykdyta visu šimtu nuošimčių. O kartu su ja būtų įgyvendintas ir daugelio, ypač politinių kalinių bei tremtinių, kitas siūlymas: kitoje Gedimino gatvės pusėje buvusį sovietinį kalėjimą, tiksliau – lietuviams ypatingo siaubo namus, paversti lietuvių tautos kovų ir kančių muziejumi.
