„Geltonojo šuns ola“ nesireklamuoja garsių aktorių pavardėmis, šokiruojančiomis scenomis, įmantriais triukais ar manevrais. Tai filmas, kuriame dokumentine drama „Sakmė apie raudantį kupranugarį“ išgarsėjusi režisierė Byambasuren Davaa nesistengia nieko dramatizuoti ir sodrinti spalvų.
Filmas, regis, nutrynęs ribą tarp meninio ir dokumentinio kino. Šios juostos neįmanoma įsprausti į konkretų žanrą, nes čia apsieinama be profesionalių aktorių vaidybos. Čia filmo herojai vaidina patys save: iliustruojamas realus paprastos, tačiau be galo jaukios šeimos gyvenimas bekraštėje stepėje, kur šviesa priklauso nuo vėjo ir keliskart per dieną su apetitu geriamas avies pienas.
Nors darbai veja darbus (veikti yra ko net mažiausiems), laikas čia slenka lėtai, niekas neskuba ir nenori jo pastumti. Šeimos buitis telkia mūsų dėmesį, ragina įsikurti medžiaginėje jurtoje ir paklusti ramiam gyvenimo ritmui, o svarbiausia – stebėti ir patirti. Filmas apgaubia ir įstumia į kiekvienos akimirkos gelmę – ar tai būtų seserų ir mažojo broliuko žaidimai, ar uždegus sudžiūvusį mėšlą rūkoma aviena, ar jaunėlės smalsumas nukakti su tėvu į miestą, kur tualetas įtaisytas po namų stogu, ar mamos, tipiškos šeimos židinio kurstytojos, košiamas pienas bei atliekami ritualai, dėkojant žemei už prieglobstį ir išlydint vyrą į kelionę. Vaizdai gali pasiekti kvapą užimantį pojūtį, sukurti iliuziją, kad užmezgėme tiesioginį ryšį su paslaptingoje stepėje gyvenančiais žmonėmis. Filmas leidžia trumpam apsigyventi personažų pasaulyje, išgyventi, kaip jis jaučia laiką ir erdvę. Žmonės čia pateikiami tarsi peizažas, neatsiejama gamtos dalis. Parkritusios ant sodriai žalios žolės seserys stebi plaukiančius debesis, tolumoje dunkso kalnai, tūnantys tose debesų aureolėse. Mergaičių dialogai prajukdo salę – tokie vaikiškai naivūs, išmoningi ir prisotinti humoro. Negali nežavėti šitokiu jautrumu kasdienybės grožiui – spontaniškam ir paprastam.
Jei jaunesnioji sesuo debesyse mato žirafą, galbūt praeitame gyvenime ji buvo žirafa, svarsto Nansal. Ta pati mergaitė, kuri berinkdama mėšlą suranda šunelį ir nedvejodama parsiveda jį namo. Filmo anotacijoje rašoma, kad „griežtasis tėvas kategoriškai uždraudžia laikyti šunytį ir liepia dukrai kuo greičiau atsikratyti nereikalingu įnamiu“. Netiesa. Nepastebėjau tėvo griežtumo, o kategoriškų draudimų – tuo labiau. Apskritai šeimyninis gyvenimas idiliškas: jokių ginčų, erzelio ar pykčių. Priešingai, ramios kasdienės tėkmės, rodos, nesugriauna net vilkų papjautos avys. Tik prasidėjusi liūtis ir dramatiškėjanti muzika atneša tam tikrą grėsmės nuojautą. „Tarsi nieko nevyksta, tačiau kartu vyksta labai daug“, – sušnibžda kažkas salėje. Iš tiesų netgi logiškas tėvo prašymas atsikratyti šunimi, bijant vilkų antpuolių, kupinas nerimasties ir tam tikros vidinės dramos – vyro ir tėvo vaidmenys atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Vyriškasis instinktas įpareigoja ginti artimuosius nuo negandų: avių banda – vienintelė šeimos maitintoja, tačiau tėviški jausmai neleidžia atimti iš dukros šunį, jos pavadintą Taškeliu.
Prireikus argumentų, įsigali paprastos išminties „rodyk, o ne kalbėk“ taisyklė. Ar mėginote įsikąsti į išriesto delno centre susiformavusią duobutę? Pamėginkite, nors įdomumo dėlei. Nepavyks. Suprask, „ne viską gali pasiekti, ką matai“.
Berk nebėręs, nė viena ryžio kruopa nepakibs ant adatos smaigalio. Taip ir su gyvenimu: kartą gimęs žmogumi, nesitikėk juo būti antrą kartą. Tai tik keli iš filmo išplėšti Rytų išminties perliukai, jų randasi daugiau. Tokių kaip „su Dievu negalima žaisti“. Tai mažos mergaitės žodžiai mažajam broliui, kuris įnirtingai siekė krimstelėti į Budos statulėlės šoną. Pagarba Dievui, atsidavimas šeimai ir džiaugsmas turimu – pagrindinės vaizduojamų žmonių vertybės. Šuo arba šeimos likimas – tam tikra kovos už būvį forma. Nuosprendis racionalus, tačiau nehumaniškas: kai klajoklių šeimai ateina laikas persikelti į kitą gyvenvietę, tėvas pririša vaikų numylėtinį prie medžio ir palieka likimo valiai. Tačiau, kaip ir viskas filme, nemaloni situacija išsisprendžia savaime, be perdėto dramatizmo. Harmoningi gamtos vaizdai ir žmonių tarpusavio santykių idilė užliūliuoja taip, kad išėjus iš filmo baisu tarti garsesnį ar šiurkštesnį žodį. Ką jau kalbėti apie kritiškas pastabas – filmo kontekste jos atrodytų kaip išsišokimas. Sudėtinga ieškoti „kabliukų“, kai iš kino salės išeini pamatęs, kaip žmonės atskleidžia savo esmę.
