Angelė Vyšniauskaitė, Petras Kalnius, Rasa Paukštytė-Šaknienė. „Lietuvių šeima ir papročiai“ (2009), 560 p.
Pasaulyje yra jau mažiau nei milijonas lietuvių šeimų. Kasmet jų skaičius ir dydis mažėja, o kadangi šeima – tautos buveinė, nykstant šeimai, nyksta ir tauta, blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų.
Šeima – gana kvestionuojamas institutas šių dienų Lietuvoje. Galbūt todėl prieš mūsų akis – antrasis šios knygos leidimas (papildytas, iliustruotas), išėjęs po 14 metų. Per tą laiką nemažai kas pasikeitė. Nors netolerantišku būti nemadinga, tačiau reikia pastebėti, kad žodis “gėjus” 1995 metų Lietuvoje dar skambėjo egzotiškai ir ne itin maloniai. Dabar visur galime susidurti su praplėsta šeimos sąvoka – šeima neoficialiai pripažįstamos ir homoseksualios poros. Tačiau iš tikrųjų tai nėra tikroji šeima, nes šeima pratęsia tautą, ji į pasaulį išleidžia vaikus. Būtent apie tokią tradicinę šeimą ir kalbama šioje knygoje.
Deja, antrojo knygos leidimo nesulaukė pagrindinė jos autorė, žymi etnologė Angelė Vyšniauskaitė (1919-2006).
Veikale „Lietuvių šeima ir papročiai“ nagrinėjama Lietuvos valstiečių ir miesto gyventojų šeimos istorija XIX-XX a., vestuvių, gimtuvių ir laidotuvių papročiai, dabartinės kaimo ir miesto šeimos socialiniai ir demografiniai bruožai, šeimos vaidmuo etniniuose procesuose.
Knygoje pažymima, jog situacija dėl šeimų Lietuvoje – gana kritinė. Pirmiausia tai – „per visą lietuvių šeimos istoriją rekordiškai išaugęs ištuokų koeficientas, kurių rezultatas neigiamas (minusinis) gyventojų prieaugis. Ankstesnes lietuvių emigracijas visais rodikliais lenkianti dabartinė ekonominė emigracija taip pat iš dalies yra aklo reformų garbinimo, jų nesusiejamo su žmogiškosios būties ir esamų bei naujai iškilsiančių problemų kontekstu“ (p. 8).
Mišrios santuokos mažina ksenofobiją ir yra neigiamas reiškinys tik tada, kai, pasak filosofo Juozo Girniaus, „etniškai mišrioje šeimoje viena pusė yra viskas, o kita pusė nieko nereiškia, jei paminama vienos pusės kalba ir nuslopinama jos tautos kultūra“ (p. 10).
Lietuvių šeima solidžios apimties, puikiai iliustruotoje knyga nagrinėjama nuo XVI amžiaus. Tai – „biblija“ tiems, kam šeima neatrodo pasenęs institutas. Etninė kultūra dar gyva…
