Libertas Klimka. „Saulės ratu, Mėnulio taku. Lietuvių kalendorius“ (2008), 144 p.
Viena šviesiausių Lietuvos asmenybių – fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, naujų tardisciplininių mokslo šakų (paleoastronomijos ir etnokosmologijos) – pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka visada maloniai nustebina. Ši gausiai iliustruota, nors ir ne itin stora jo knyga – dar vienas gražus siurprizas, puikiai nuteikiantis pavasarėjant.
Tauta, turinti savo kalendorių (arba nepamirštanti senojo), nepasmerkta išnykti. Tai vaizdžiai aiškina L.Klimka. 1995 m. Saulės laikrodį Nidoje suprojektavęs L.Klimka, nebūdamas aiškiaregis, negalėjo prognozuoti, jog šis laikrodis suduš dėl audros. Tačiau skaitant jo knygą, darosi suprantama, jog visa ko kaita, reglamentuojama kalendoriaus, - tiesiog neišvengiama.
„Lietuvių kultūros pavelde, kalendoriniuose papročiuose aptinkami ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai“, - teigia L.Klimka (p. 5).
Galima daug kalbėti apie knygą ir nieko nepasakyti. Tepakalba ji: „Pavasario pragiedruliai greit sugriauna žiemos viltis“ (p. 30). „Švč. Mergelės Marijos adoracija mūsų krašte sukaupė daug ir senojo tikėjimo reliktų. Štai Lietuvoje yra apsireiškimo vietų; dažnai tai pėduoti akmenys prie šaltinio ar gaivaus upelio. Tokie akmenys yra, pavyzdžiui, Zigmantiškių kaime Pakruojo rajone, prie Skudutiškio Molėtų rajone. O Burbiškio dvaro laukuose (Radviliškio rajonas) buvęs akmuo su Marijos pėda tapo jos skulptūros postamentu. Mitologai teigia, kad šioje tradicijoje žymūs prosenoviškojo laumių kulto aidai“ (p. 90-91).
Einame mes Saulės ratu, Mėnulio taku ir dažnai nepastebime tokių svarbių dalykų...
