Nusprendžiau užsukti į vieną seniausių ir įdomiausių Lietuvos leidyklų – „Mintį“.
Dabar leidykla prieinama ir internete (www.mintis.org), nors jos šaknys siekia dar 1964 metus (tiesa, kitu pavadinimu – Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla – „Mintis“ egzistavo dar nuo 1945-ųjų).
Po Nepriklausomybės atkūrimo, „Mintis“ buvo viena iš tuo metu egzistavusių penkių valstybinių Lietuvos leidyklų.
Jos pavadinimas atitinka esmę: leidžiamos solidžios mokslinės knygos – filosofinės, politologinės, istorinės, teisinės, medicininės, apie gamtą, mitologiją, Lietuvos regionus. Taip pat „Mintis“ leidžia žinynus, žodynus, albumus bei grožinę literatūrą (ypač įdomi serija – „Šiuolaikinis Europos romanas“).
Verčiama iš anglų, vokiečių, rusų, latvių, suomių, norvegų, prancūzų, lenkų ir lotynų kalbų, gausi ir autorinių, lietuviškų knygų, kurios, beje, ir pigesnės nei kai kurių kitų leidyklų.
1. „Metzlerio filosofų žinynas: nuo ikisokratikų iki naujųjų filosofų“ (2008), 1000 p.
Šis solidus tūkstančio puslapių tomas tiesiog privalomas kiekvienam Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį švenčiančiam arba bent jau gerbiančiam lietuviui!
Jei rimtai, šios knygos laukta net penkerius metus. Laukti vertėjo. Turime puikią panoramą įvairiausių filosofų, tad žinynas pravers ir egzaminams ruošiantis, ir „tiesiog prie ūkio“, norint pasitikslinti, kas, pavyzdžiui, buvo (verčiu pirmą pasitaikiusį puslapį; šis – 697) Pironas Elidietis. Svarbu ir tai, kad po kiekvieno filosofo gyvenimo ir kūrybos aprašymo seka svarbiausių leidinių, susijusių su jo kūryba, sąrašiukas. Išvardijamos ir lietuviškos knygos! O tai – puikus patobulinimas vokiškajai knygos redakcijai, sumanytai Berndo Lutzo. Didelis ačiū ir knygos vertėjams, matematiškai po lygiai (nuo A iki K, nuo L iki Z) pasidalinusiems storą tomą: vokiečių kalbos žinovams Albinui Lozuraičiui ir Alfonsui Tekoriui.
Dar reikėtų paminėti, kad Vokietijoje šis Lietuvoje pirmąsyk pasirodęs prestižinis enciklopedinis žinynas pradėtas leisti prieš dvidešimt metų. Ji galima vadinti Vakarų filosofijos kompendiumu, nors rasime ir vieną kitą Vakarams įtakingą arabų filosofą, pvz., Aviceną (Ibn Siną) arba Averojų (Ibn Rušdą). Vis dėlto Vakarų filosofijos kūrėjų pasirinkimas vietomis atrodo labai jau „vokiškas“: štai Marksui, viename skyriuje suporuotame su Engelsu (ši dvigalvė būtybė virsta Marksu/Engelsu, p. 593-606). Skiriama net 13 puslapių (velnio tuzinas! ne veltui, matyt). Ir įrodinėjama, kad marksizmas – „nepaprastai vaisingas“, tačiau Markso ir Engelso įžvalgoms plisti trukdoma (p. 605).
Nustebino ir į žinyną įtrauktas žymusis Markizas de Sade’as. Jam skirti trys puslapiai. Galima ginčytis, ar filosofas jis, ar ne, tačiau knygos sudarytojas B.Lutzas pateikia įdomią mintį: de Sade’o romane „Filosofija buduare“ (1795) laisva respublika aprašoma veikianti pagal milžiniško viešnamio principus. „Vyras gali kaip tinkamas disponuoti moterimi, turtingasis – vargšu“ (p. 789). Po įdomaus ir stebėtinai taiklaus Markizo požiūrio į demokratiją aprašymo norisi susirasti visas jo knygas ir pažvelgti į „iškrypėlio rašliavą“, kaip daug kas linkęs manyti, visai kitu kampu. Kur geras mėšlas, ten gražios gėlės!
