Valstybės saugumo departamento (VSD) paskelbtoje viešoje 2012 metų ataskaitoje pirmą kartą konkrečiai išskirtos Lietuvai nedraugiškos šalys. Paminėta Baltarusija, tačiau didžiausias dėmesys skirtas Rusijai. Dėmesį šiai šaliai rodo ne tik mūsų saugumo tarnybos, o ir kone visos rytų ir šiaurės Europos šalys. Akivaizdu, kad Rusija aktyviai veikia ne tik politiniame lygmenyje, tačiau ne ką mažiau aktyviai stengiasi įsiskverbti į Lietuvos kultūrinį, socialinį ir visuomeninį gyvenimą. Tačiau kiek tos įtakos jaučiame ir suprantame mes patys? Ir į „rusofobiją“ čia nė kiek nepanašu.
Tarptautinės politikos ekspertai jau senokai tyrinėja „minkštosios galios“ definiciją. „Minkštosios galios“ koncepcija yra sunkiai apčiuopiama materialiosiomis dimensijomis, kaip, pavyzdžiui, „sunkioji galia“, kuriai priskiriami kariniai, geografiniai ar ekonominiai veiksniai. Šios koncepcijos autorius J. Nye pabrėžia, kad „minkštoji galia“ yra sugebėti pasiekti norimą rezultatą per vertybių, asmeninį, socialinį patrauklumą, kitaip tariant — priversti kitus norėti to, ko siekia minkštąją galią skleidžiantis subjektas. Tarpvalstybiniuose santykiuose dažnai tai būna savų interesų sklaida socialiniame, politiniame, tarpasmeniniame kontekste, pasitelkiant suinteresuotųjų grupių paramą, vertybių komunikaciją, kartais net propagandą.
Žvalgybinė veikla ir „minkštoji galia“
VSD prognozuoja, kad prasidėjusio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu itin sustiprės ir Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų, vykdomosios valdžios institucijų dėmesys ES svarstomiems klausimams. Tai natūralu, įvertinant, kad dabar esame svarbiausia ES sprendžiamojo aparato grandis Rusijos pašonėje.
Kol dvišaliai Lietuvos ir Rusijos santykiai vis dar nejuda iš mirties taško, poreikis gauti informaciją apie Lietuvos aktualijas išlieka itin svarbus. Baltijos regionu besidominti rusų žiniasklaida sistemingai aptarinėja Lietuvos užsienio ir vidaus politikos prioritetus, analizuoja ir kartais užsiima tokia informacijos sklaida, kuri Lietuvą apibūdina ne visai objektyviai, tarkime, kad mes negalime išsivaduoti iš sovietinio šešėlio ir patys negebame kurti bei kontroliuoti savo valstybės, mūsų piliečiai yra susipriešinę, o pirmininkavimo ES prioritetas yra tas, kad Europa pradėtų atskirti Lietuvą nuo Latvijos. Iš konteksto išimamos frazės tampa pagrindu legendoms kurti.
Padažnėjusios Rusijos organizuojamos karinės pratybos kelia nerimą dėl savo tariamo puolamojo pobūdžio. Pratybų dažnumas ir mastas leidžia daryti išvadas, kad tokiu būdu stengiamasi parodyti savo karinius pajėgumus ir ryžtą imtis karinių veiksmų atsiradus pagrindui, tačiau karinio konflikto tikimybė yra mažai tikėtina, nors ir garsiai diskutuojama užsienio ekspertų. Daug labiau tikėtinas kibernetinio karo atvejis, žinant, kad užuomazgų jau būta 2008–iais, kai „nenustatytos kilmės“ interneto įsilaužėliai Sovietų Sąjungos simboliais paženklino kelias dešimtis lietuviškų tinklalapių. Kibernetiniai išpuoliai turi tęstinumą iki šiandien, ir, tikėtina, dažnės ateityje. Kibernetinės atakos pasireiškia nevienodu mastu, sudėtingumu ir tikslais, o kibernetinių nusikaltėlių buvimo vietą nustatyti sunku, tačiau žinant istorinį, politinį ir socialinį kontekstą, galima spėlioti, kas siekia diskredituoti Lietuvą tarptautiniame kontekste.
Ypač jautriame energetikos sektoriuje išvengti Rusijos įtakos yra labai sunku, nes ši valstybė į energetikos sektorių įsitraukusi bene labiausiai iš visų valstybių ir turi savų interesų. Galime ir toliau neigti, kad alternatyvios energetikos šaltinių plėtra Lietuvoje blokuojama dėl aktyvių ir konfrontuojančių vietinių žmonių grupių ir jų noro apginti savo žemes nuo technologijų invazijos, tačiau reikia pripažinti, kad vietinių žmonių ir valdžios konfliktais labiausiai džiaugiasi ir gal net juos skatina mūsų kaimynė Rusija, nes kuo ilgiau mes tarpusavyje pešimės dėl sprendimų priėmimo, tuo ilgiau priklausysime nuo vieno tiekėjo. Kol patys politikai yra susiskaldę dėl energetikos sektoriaus plėtros, tol ir visuomenė neturi aiškios vizijos apie energetikos strategiją. O tai yra ideali situacija propagandai skleisti.
Informacinio karo apraiškų galima atrasti ir internete. Lietuvai nepalankių svetainių nors vežimu vežk, tačiau visos jos sėkmingai pridengiamos patriotizmu, tiesos paieškomis ar tiesiog kritinės nuomonės sklaida. Užpildyti internetinę erdvę chaotiškais pasisakymais, įtaigiais straipsniais ir nesantaiką skatinančiais bei kartais su sveiku protu prasilenkiančiais komentarais — puiki priemonė pasiekti žmonių sąmoningumą ir sukelti abejones, o pykčio srautus nukreipti į priimamus valdžios sprendimus.
Kaip stipriai jaučiame įtaką kasdienybėje?
Žvalgybos metodai tobulėja, tad šiandien galima stebėti kompleksišką žvalgybos sistemą, kuri apima ne tik tradicinius metodus, tačiau ir pasireiškia naujomis srovėmis ne tik politiniame lygmenyje, bet ir kasdieniame gyvenime: veikiant žmonių nuomonę per informacijos sklaidos kanalus, kuriant nevyriausybines organizacijas, organizuojant renginius ir pritraukiant žmones, įtraukiant juos į sistemingą veiklą, vertybių komunikavimą, įtakos ir interesų stiprinimą, demonstruojant galią ir kita.
Kitų šalių žvalgai mezga ryšius mūsų šalyje — nesunku tai pamatyti. To išdava — organizuojami iš pažiūros nekalti renginiai, dažnai vienu ar kitu būdu susiję su Rusija, transliuojamos televizijos laidos, turinčios prorusišką šešėlį, netiesiogiai skatinantį palankumą Rusijos veiklai Lietuvoje. Už viso to, matyt, slypi elementarus kaimynų noras išlaikyti rusišką dvasią bei galią žmonių gyvenimuose ir sąmonėje. Tikslus galima tik numanyti, gal tam, kad būtų galima sėkmingai manipuliuoti ar tiesiog veikti mūsų žmonių nuomones, skatinti nepasitenkinimą dabartine mūsų šalies valdžia arba tiesiog sukelti chaosą, kuriuo pasinaudojant būtų galima daryti dar didesnę įtaką mūsų šaliai.
Kasdienybėje ryški nuolatinė ir nesibaigianti rusiškų programų, laidų ir filmų pasiūla, kuri sėkmingai sau randa vietą lietuviškose televizijose, atitinkamai randa ir žiūrovą, metai iš metų. Belieka tik spėlioti ar tai dirbtinių sąlygų sudarymas, ar tiesiog neturėjimas iš ko formuoti eterio turinį. Kyla klausimas, jei mes taip įnirtingai gręžiamės į Šiaurės šalis ir traktuojame jas kaip savo strategines partneres, tai kodėl žinių, laidų ar publicistikos apie norvegų ar suomių gyvenimo būdą bei politinę areną mus pasiekia reikšmingai mažai?
Visi sutariame, kad dvišaliai santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos būtų išvalyti nuo karinės retorikos, tačiau mums pašonėje, vos už 40 km nuo Lietuvos sienos, susitarę su Baltarusija, rusai rengia savo karinių oro pajėgų aviacijos bazę. Tad vėl liekame tik su savo gražiais norais. Nors santykiai su Rusija šiuo metu nėra patys draugiškiausi, tačiau aktyvesnis politinės ir kaimyninės valios reiškimas galėtų tapti vienu iš diplomatinių būdų įtampai mažinti. Reikia atskirti Rusijos valdžią nuo paprastų Rusijos piliečių, kuriems galimai brukama klaidinanti informacija apie Lietuvą gali sujaukti mūsų, kaip socialios ir atraktyvios šalies, įvaizdį. Gerinant dvišalius santykius, galėtume pradėti nuo mažų žingsnelių pritraukiant dar daugiau turistų iš Rusijos — supaprastinti turistinių vizų išdavimą, megzti turistinius srautus didinančius verslo kontaktus, bendradarbiauti bei plėsti abipusius naudingus santykius. Pakeitę savo šalies kuriamą įvaizdį tarp paprastų žmonių ir pritraukę jų į savo šalį, skleisime mūsų vertybes ir parodysime tai, ką turime geriausio: profesionalius ir išsilavinusius piliečius, nepaprastai gražų kraštovaizdį, augančius miestus bei gerėjančią vidaus situaciją šalyje.
Kaimynai šiaurinėse valstybėse bei Vakarų Europoje jau seniai įvardiję didžiausių rytinių valstybių galimai keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui. Mes irgi jas žinome, belieka pradėti su jomis tvarkytis. Tad norisi manyti, kad turėsime ne tik prioritetus, bet ir aiškius konkrečius tikslus santykiams su kaimyninėmis valstybėmis, kuriais sieksime ne tik palankių sprendimų Lietuvai, bet ir naudos mūsų žmonėms. Pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai — puiki pradžia.
Tik nuo mūsų sąmoningumo priklauso, ar tikėsime tuo, kas paduota, ar ieškosime informacijos toliau gilindamiesi į šalies gerovę lemiančius sprendimus ir jų motyvus, taip formuodami kritinę masę mąstančių piliečių, kuriems „ne vis vien“ kas bus su jų ateitimi. Atsverti propagandinius pareiškimus galima tik pateikiant alternatyvius šaltinius, nuomones, kalbant su visuomene, dalinantis informacija ir žiniomis. Ugdyti sąmoningumą turime kiekvienas ir visi kartu. Kuo daugiau žinosime apie save ir savo šalį — tuo būsime stipresni lietuviai.
