Pirmasis pjūvis: strateginė ir nereflektuota minkštoji galia
Visų pirma pabandykime susitvarkyti su pirmuoju minkštosios galios apibrėžimo sunkumu. Tai galima padaryti minkštąją galią pagal politinio sąmoningumo laipsnį skirstant į strateginę ir nereflektuotą.
Kas yra strateginė minkštoji galia? Norint tai pailiustruoti, pavyzdžių galima rasti kad ir grįžus prie Kremliaus paramos rusų tautinėms mažumoms užsienyje tematikos. Politologas Andrejus Cygankovas savo darbe „Jeigu ne tankai, tai bankai: minkštosios galios vaidmuo Putino užsienio politikoje“ teisingai pažymi, kad ši parama sudaro vieną patikimiausių ginklų Rusijos minkštosios galios arsenale. Pasak autoriaus, „po 2001 m. spalį Maskvoje įvykusio vadinamojo Rusų tėvynainių suvažiavimo, Kremlius pradėjo reguliariai skirti lėšas posovietinės erdvės rusų diasporai“. 2003-aisiais Rusijos vyriausybė joms skyrusi 210 mln. rublių, o 2004-aisiais šis skaičius išaugęs 20 procentų. Suprantama, kad toks dosnumas niekuomet nebuvo savaiminis ar betikslis – jį įkūnydavo Maskvos gerai apskaičiuotos ir į politinio kapitalo didinimą orientuotos socialinės ir kultūrinės programos. Sakykime, aptariamuoju laikotarpiu ypač išpopuliarėjo federalinė Rusų kalbos programa (buvo pasirūpinta, kad apie ją sužinotų užsienyje gyvenantys rusakalbiai), kurios kuratore tapo ne kas kitas, o prezidento žmona Liudmila Putina.
Taigi imant dėmesin bendrą Vladimiro Putino užsienio politikos kursą nelieka jokios abejonės, kad Maskvos kultūrinės akcijos turi kryptingų politinių motyvų. Minkštosios galios taikymas čia yra pamatuotas ir suplanuotas, tenkinantis šališkus vienos valstybės interesus. Tai reiškia, kad jį galima suvokti kaip strategiškai tikslingą minkštosios galios išraišką. Šisvteiginys, beje, nesuponuoja demonizacijos ar konspirologinių vertinimų – L. Putinos vadovaujamą Rusų kalbos fondą galima kategorizuoti kaip sąmoningą minkštąją galią ne dėl to, kad ji pasižymi piktavaliais, neišsakytais ar smerktinais tikslais, o todėl, kad, inicijuota valstybinių institucijų, ji a priori patenka į konkrečios valstybės kryptingo identiteto konstravimo sferą. Kitaip tariant, jei šalis ar organizacija save suvokia kaip tarptautinės arenos veikėją, ji vargu bau gali nenumatyti už minkštosios galios projektų slypinčios naudos. Iš čia ir kyla apibrėžimas: strateginė minkštoji galia – tai tokia minkštosios galios rūšis, kurią tikslingai inicijuoja politiniai veikėjai, iš anksto orientuodamiesi į parankius politinius rezultatus. Štai kodėl nepriklausomai nuo mūsų simpatijų ar antipatijų tenka pripažinti, kad, sakykime, JAV Kongreso 2004 m. įsteigtos ir paramą užsienio valstybėms teikiančios „Tūkstantmečio iššūkio“ korporacijos (Millennium Challenge Corporation) veikla turi tokį pat strateginės minkštosios galios atspalvį kaip ir Kremliaus diriguojamo „Rusų pasaulio“ fondo darbai.
Tačiau minkštieji instrumentai neapsiriboja kruopščiai parengtomis vyriausybių ar tarptautinių organizacijų strategijomis. Elvis Presley niekuomet nebuvo politikas, tačiau tai netrukdė jam įgyti milžiniškos galios. Be to, kaip teigia istorijos profesorius Michaelas T. Bertrandas, atlikėjas „puikiai numanė apie pasaulį aplinkui – apie pasaulį, kupiną antikarinių protestų, studentų aktyvizmo, politinių žmogžudysčių, neramumų ir rasizmo proveržių“. Pasak Bertrando, dalis įžymiojo atlikėjo kūrybos bei veiklos negalėjo neturėti politinių poteksčių ir aspiracijų. Galima spėti, kad nemažai jų buvo itin sąmoningos ir išreiškė nuoširdžią atlikėjo nuomonę. Tačiau privalu atsižvelgti į tai, kad Presley'is buvo visų pirma menininkas, jis nekūrė gerai apsvarstytų strategijų ir planų socialiniams pokyčiams sužadinti. Ir juo labiau jis nenumatė savo muzikos indėlio artinant SSRS krachą. Taigi Presley sukurtą minkštosios galios potencialą galime įvardyti kaip nereflektuotą, t. y. kaip tokią minkštąją galią, kurios generavimas nėra iš anksto pajungtas įsisąmonintiems tarptautinių santykių vystymo tikslams ir strategijoms.
Aišku, čia būtinas tam tikras patikslinimas. Pirmame straipsnyje jau esu aptaręs panašius praktinius minkštosios galios naudojimo niuansus, tačiau šis pakartotinis politinių ir kultūrinių elitų lyginimas labai svarbus. Jis atskleidžia, kad skirtumas tarp strateginės ir nereflektuotos minkštosios galios nėra tapatus atskyrimui tų, kurie tokią galią generuoja tikslingai, ir tų, kurie tai daro visiškai aklai. Veikiau jis išreiškia skirtumą tarp nuodugniai suplanuotų tarptautinių žaidėjų strategijų ir subjektų, kurie nepasižymi aiškiai apibrėžtais geopolitiniais interesais bei ilgalaikėmis darbotvarkėmis, funkcionavimo. Pabrėžtina ir tai, kad šalys veikėjos (state actors) turi nepalyginti daugiau svertų kontroliuoti strateginę minkštąją galią. Nereflektuota galia (bent daugiau ar mažiau demokratinėse šalyse) dažniausiai atitinka kultūrinius reiškinius bei veiksnius, egzistuojančius sąlyginai nepriklausomai nuo tiesioginio vyriausybių kuravimo.
Antrasis pjūvis: minkštosios galios kampanijos ir tėkmės
Kitą būdą klasifikuoti minkštąją galią sufleruoja jos chronologinio neapibrėžtumo problema. Atsižvelgiant į ją, minkštosios galios išraiškas pagal bendrą formą galima nesunkiai suskirstyti į kampanijas ir tėkmes (ilgalaikius procesus).
Kampanijos apibūdina tuos su minkštosios galios potencialo didinimu susijusius vyksmus, kurie turi daugiau ar mažiau aiškią struktūrą, chronologines ribas ir dažniausiai yra reglamentuojami teisinio reguliavimo. Kampanijos pavyzdžiu galime laikyti kad ir JAV plataus atgarsio sulaukusią Programą meksikiečių bendruomenėms užsienyje palaikyti (Program for Mexican Communities Abroad, PMCA). Programą XX a. paskutiniame dešimtmetyje pradėjo Meksikos vyriausybė. Šia iniciatyva siekta patraukti išeivius iš Meksikos bei apskritai visus Jungtinėse Valstijose gyvenančius meksikiečių kilmės asmenis. Jos tikslai apėmė ryšių tarp Meksikos oficialių institucijų, valstybės gyventojų ir emigrantų stiprinimą, kultūrinio identiteto išlaikymą ir glaudesnę už sienos įsikūrusių meksikiečių bendruomenių komunikaciją. PMCA pasižymėjo aiškiais teisiniais rėmais, jos struktūrą ir plėtrą numatė įstatymai bei dvišaliai JAV ir Meksikos susitarimai. Oficialūs su programa susiję dokumentai leidžia tiksliai nustatyti tiek jos pradžią – 1990 m., tiek pabaigą – 2004 m. Taigi, atsižvelgdamas į griežtas istorines ribas ir reguliavimų gausybę, tarptautinių santykių analitikas gali nesunkiai nubrėžti šios kampanijos rėmus, suskirstyti ją etapais ir nustatyti jos esmines kryptis – oficialumas ir teisiškumas palieka nedaug vietos dviprasmybėms. Suprantama, gali kilti tam tikrų smulkių klausimų bei ginčų dėl, tarkime, už programos slypinčių giluminių politinių motyvų, tačiau reglamentavimas suteikia aiškesnes gaires šiems motyvams nustatyti.
Deja, šie metodologiniai patogumai, priskirtini tiek meksikiečių bendruomenių programai, tiek kitoms minkštosios galios kampanijoms, dingsta pradėjus tyrinėti tai, ką galima pavadinti jos tėkmėmis. Tėkmės – tai tokios minkštosios galios išraiškos, kurios yra ilgalaikės, sunkiai apibrėžiamos, stokojančios krypčių ir teisinio reglamentavimo, be to, išblukusios laike. Viena geriausių tėkmių iliustracijų – nepertraukiamas Holivudo filmų produkcijos srautas. Retas ginčytų jį esant ypač veiksminga JAV kultūrinio poveikio tarptautinėje arenoje priemone, bet bandant aiškiau nustatyti šio instrumento įtakos rėmus kyla principinių sunkumų. Galima be galo klausti ir ginčytis: „Kada gi Holivudo kino produkcija tapo veiksmingu minkštosios galios įrankiu?“, „Ar jis toks buvo nuo pat pradžių?“, „Kurie valstybiniai įstatymai ar oficialūs nutarimai lemia filmų generuojamos minkštosios galios tendencijas?“ Vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra, nes Holivudo produkcija įkūnija ne pavienę minkštosios galios kampaniją, o jos tėkmę – gyvybingą, energingą ir nesiliaujančią, tačiau chaotišką ir nepasižyminčią aiškia įstatymine struktūra.
Koreliacija ir išimtys
Numanu, kad aptarus abu minkštosios galios klasifikacinius pjūvius jų tarpusavio koreliacija gali pasirodyti savaime suprantama: beveik visos kampanijos priklauso strateginės galios sričiai, o nereflektuotą minkštąją galią įkūnija sunkiai suvaldomos tėkmės. Tačiau kad ir kaip dažnai ši priklausomybė pasitvirtintų, ji nėra universali ir netgi gali pasirodyti gana apgaulinga. Pavyzdžiui, gausus Sovietų Sąjungos propagandinis kinas, per visą šaltojo karo laikotarpį platintas šalyse satelitėse, yra akivaizdus tėkmės pavyzdys, tačiau tai nereiškia, kad ši tėkmė nebuvo valdoma konkrečių valstybinių strategijų ar buvo nereflektuota.
Kitas pavyzdys: įžymusis Stanley Kubricko 1964 m. satyrinis filmas „Doctor Strangelove“, tyrinėjantis galimą branduolinio karo scenarijų, padarė milžinišką įtaką sprendimų priėmėjams abiejose geležinės uždangos pusėse. Vienas sovietinis žurnalistas, išėjęs iš uždaros „Daktaro Strangelovo“ ir „Paplūdimyje“ peržiūros, sakė: „Šie filmai mus visus šokiravo. Pagaliau pradėjome įsisąmoninti, kad po branduolinio karo mus ištiktų ta pati katastrofa kaip ir juos.“ Nepaisant minėto poveikio, vargu bau ar S. Kubricko kūrinį galima vertinti kaip strateginės minkštosios galios išraišką. Juk režisierius dirbo savarankiškai, o ne vykdydamas valstybinių institucijų užsakymą. Kita vertus, „Daktaro Strangelovo“ negalime klasifikuoti ir kaip tėkmės: juostos kūrimas, produkcijos sąnaudos, jos premjeros kino salėse ir išleidimas į rinką pasižymi labai konkrečiais ir skaičiais reglamentuotais parametrais, taigi filmo išleidimas veikiau vertintinas kaip kampanija.
Panašūs pavyzdžiai liudija, kad tėkmės ne visuomet išlieka nepriklausomos, ir tarptautiniai veikėjai yra linkę jas pajungti propagandiniams tikslams. Analogiškai galime teigti, kad nereflektuotos kampanijos, inicijuojamos geopolitinių interesų neturinčių subjektų, neretai turi stebėtiną ir neprognozuotą minkštosios galios potencialą.
Išvados: klasifikacija ar metodologija?
Aišku, paskutiniai pastebėjimai gali sukelti tam tikrų neaiškumų. Pavyzdžiui, jei S. Kubricko politinės satyros šedevrą vertinsime kaip kampaniją, kodėl visa Holivudo produkcija priskirtina tėkmei? Meksikiečių bendruomenių programa irgi yra kampanija, bet argi turizmo srautai Kinijoje – akivaizdi tėkmė – nėra skatinama daugybės panašių projektų? Šioje vietoje atsiranda tam tikrų vidinių skirstymo prieštaravimų, turint omeny, kad kai kurios minkštosios galios tendencijos priskirtinos tėkmėms, bet jų sudedamosios dalys neretai pasirodo besančios kampanijos. Panašus keblumas iškyla atidžiau patyrinėjus strateginės/nereflektuotos minkštosios galios priešpriešą. Grožinė literatūra dažniausiai priskirtina prie nereflektuotų tėkmių, tačiau štai vyriausybės pradėta jos populiarumą užsienyje skatinanti programa – strateginė kampanija. Ar panašūs pavyzdžiai nepakerta viso klasifikacijos modelio?
Atsakant į šią potencialią kritiką, būtina pabrėžti, kad tarptautinėje arenoje retai pasitaiko grynųjų minkštosios galios tipų išraiškų. Tėkmes neretai formuoja paskiros kampanijos, o nereflektuota galia yra subsidijuojama ir kitaip skatinama gerai apsvarstytų valstybinių strategijų. Taigi šiame straipsnyje pateikta klasifikacija atspindi veikiau ne nesutaikomus dichotomijų dėmenis, o skirtingus metodologinius požiūrius minkštajai galiai tyrinėti. Priklausomai nuo analitiko pasirinkimo, jo įžvalgos ir konkretaus analizės atvejo minkštąją galią galima interpretuoti ir kaip kylančią iš natūralių bei nepertraukiamų kultūrinių srautų, ir kaip paskirų valstybinių projektų rezultatą. Šios skirtingos interpretacijos nepaneigia modelio klasifikacinės naudos ir nesuteikia visiškos išvadų laisvės, o tiesiog apibrėžia minkštąją galią kaip kompleksinį fenomeną, kuriame skirtingi veiksniai ir strategijos dažniausiai veikia kartu. Šiuo požiūriu dvejopas minkštosios galios kategorizavimo modelis yra itin naudingas, nes leidžia konkrečios valstybės minkštosios galios politiką mintyse suskaidyti į sudedamąsias dalis ir geriau suprasti jos prigimtį.
Dmitrijus Babičius
