Ilgai galvojau, ar rašyti šitą straipsnį. Yra daug už ir prieš, bet šiandien jaučiu, kad nerašyti tiesiog negaliu. Pasidalysiu savo nuomone apie naujosios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, kuriai šiandien parašiau prašymą išbraukti mane iš patarėjų, vykdomą sveikatos politiką.
Manau, visiems, turintiems net ir menkiausią ryšį su sveikatos apsaugos sistema, – svarbu žinoti, kokios politikos imsis naujas ministras, kokias idėjas ir kryptis palaikys, kokias reformas vykdys. Pirmoji intriga atsirado jau tuomet, kai žmonės, turintys patirties sveikatos sistemoje ir visuomenės sveikatoje, atsisakė užimti šį postą teigdami, kad jiems trūksta kompetencijos sveikatos politikoje. Šios ministrės paskyrimas buvo savotiška staigmena visiems. Išties drąsu ir ambicinga teisinį išsilavinimą turinčiai buvusiai vaiko teisių specialistei sėsti į tokį postą. Bet pagalvojau, kad ir ne to būta. Prasidėjus realiems darbams ir ministrei pradėjus juos komentuoti viešai jie, manau, ne vienam ne tik medikui, bet tikriausiai ir sociologui ar politologui turėjo „palikti neišdildomą įspūdį“.
Viskas prasidėjo gana skambiai: kalbomis apie eutanaziją. Net ir vaikams. Galima tai nurašyti nepatyrimui ar nesusigaudymui naujame poste, kai „prigauna” žurnalistai, bet ministrė ir toliau drąsiai tą mintį vysto suteikdama vis naujų atspalvių. Pastarieji pasisakymai, kad eutanazija būtų gerai pagyvenusiems žmonėms, nes kai kurie jų neturi reikiamų pajamų, kad galėtų užsitikrinti sau socialinę pagalbą ir orią senatvę, verčia prisėsti. O gal, p. ministre, ir vaikams reikėtų eutanazijos todėl, kad kai kurie iš jų turi asocialius tėvus ir negali pretenduoti į orią vaikystę? Gal juos kaip kačiukus į maišą ir į tvenkinį? O gal visus depresiškus, nepasiturinčius, ligonius ir ministerijos kriterijų neatitinkančius tiesiog prie sienos, ir...
Nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį apie Lietuvos sveikatos specialistus tokie sveikatos ministrės pasvarstymai sukelia paprastiems žmonėms. Kaip tada turi atrodyti gydytojai? Kaip Josefas Mengele, o gal kaip pats Adolfas, kuris sakė, kad neįgaliems ir ligotiems naujoje stiprioje nacijoje vietos nėra? Eutanazijos klausimą gal ir reikia svarstyti, bet, manau, tik todėl, kad nekiltų tokių minčių, kaip eutanazija negalintiems sau finansiškai ar kitaip užsitikrinti orios senatvės arba gauti tinkamos pagalbos. Maža to, tokie ministrės pasvarstymai apie eutanaziją jau valkiojami įvairiose propagandinėse rusiškose svetainėse, kur tokios kalbos šalį leidžia pateikti kaip supuvusio liberalizmo ir visiško nužmogėjimo pavyzdį.
Kitą kartą ministrė pribloškė prabilusi apie draudimą rūkyti balkonuose ne kaip sveikatos ministrė, nes jos pasisakyme sveikata net nebuvo paminėta, o kaip Vidaus reikalų ministerijos atstovė, kuri suabejojo galimybe užtikrinti tokios teisės normos vykdymą. Suprasčiau, jei tai būtų buvęs vidaus reikalų ministro komentaras, nors, kiek pažįstu poną Saulių Skvernelį, jis nieko panašaus nepasakytų. O čia – sveikatos ministrė... O gal nėra ko labai ir stebėtis, nes ta abejonė dėl galimybės įrodyti pažeidimą, matyt, skamba kaip savotiškas pasiteisinimas pačiai ministrei, kuri yra turbūt pirmoji ministrė ministerijos istorijoje, kuri nesibodi rūkyti savo kabinete arba šalia esančiame kambarėlyje, o kolegos ministerijoje pakikendami pasakoja apie dūmus, virstančius iš ministrės kabineto. Ministrė nesibodi pati pažeidinėti įstatymų ir tai daro labai drąsiai. Net ir liberalas Algis Čaplikas suprato, kad rūkymas sveikatos apsaugos ministrui mažų mažiausiai netinka prie pareigų. Todėl jam užtekdavo suvokimo parūkyti pakeliui į ministeriją, kad to niekas nematytų. Dabartinei ministrei tokie „niekai“ didelio susirūpinimo nekelia, nors ji labai rimtu veidu iš Pasaulio sveikatos organizacijos atsiėmė Vytenio Povilo Andriukaičio užtarnautą medalį už šalies nuopelnus tabako kontrolės srityje.
Ministrė paskubėjo sugriauti ir senas sveikatos specialistų svajones, kurios buvusio ministro V. P. Andriukaičio pastangomis buvo beveik virtusios kūnu. Buvusio ministro susitarimą su ūkio ministru Evaldu Gustu perduoti tabako ir alkoholio kontrolės funkcijas iš Ūkio ministerijos Sveikatos apsaugos ministerijai naujoji ministrė per kelias dienas paskubėjo atšaukti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Maža to, vos atėjusi nurodė savo kolegoms į darbo grupę, kuri dirba perkeliant ES Tabako kontrolės direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, įsileisti tabako gamintojus. Tiesa, jos kolegoms ministerijoje šiuo klausimu pavyko paprotinti ministrę, tačiau manau, kad ryžtas imtis tokių iniciatyvų nepasibaigs.
Ir paskutinis lašas, kuris privertė apie dabartinę situaciją prabilti viešai, buvo ministrės skubėjimas pritarti LR Vyriausybės ir LR ūkio ministerijos siūlymams sunaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą alkoholio kontrolės funkcijas perduodant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tabako kontrolę atiduodant Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, o narkotikų kontrolę „visą pasiliekant sau“. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, nes gali atsitikti taip, kad sveikatos ministrė gali įgyvendinti seną alkoholio ir tabako gamintojų svajonę sugriauti valstybėje egzistuojantį tabako ir alkoholio kontrolės kompetencijos centrą, alkoholį kontroliuoti kaip dešrą ar kulinarijos paveldą, o cigaretes – kaip lygintuvus ar skutimosi mašinėles.
Kaip teigiama už didelius pinigus LR ūkio ministerijos iš vieno UAB’o nupirktoje studijoje, veterinarijos kontrolieriai, tikrindami maisto produktus, galėtų ir alkoholinius gėrimus patikrinti, nes funkcijos panašios. O narkotikų kontrolę reikėtų perduoti „kokiai nors“ sveikatos priežiūros institucijai, kuri atsakinga už vaistų kontrolę. Matyt, studijų už didelius pinigus rengėjai viską derino pagal sąskambį. Vaistai (angl. „drugs“) jiems kažkaip asocijuojasi su narkotikais, alkoholis – su maistu, o cigaretės – su eiline plataus vartojimo preke. Na, kad kompetencijos ir supratimo neturi kažkokio UAB’o rašytojai, tai galima suprasti, bet kaip suprasti ministrės poziciją, kai pritariama tokiems kliedesiams?
Manau, kad ministrė per labai trumpą laiką gali virsti tikra tabako ir alkoholio gamintojų madona, juo labiau kad privačiuose pokalbiuose nevengia prisipažinti savo meilės pastarųjų gaminamai produkcijai. O ir kompetencijos spartaus augimo sunku tikėtis, nes ministrė neišsėdi beveik nė vienoje sveikatos konferencijoje. Dažniausiai po trumpos įžangos, įterpus abejonę dėl nepatogios sveikatos statistikos realumo, ministrei atsiranda reikalų ir svarbių susitikimų; kitose nuo įtampos išvargusi ministrė tiesiog nusnūsta... Gal tokį ministrės skubėjimą galima paaiškinti nikotino abstinencija...
Nebesileisdamas į asmeniškumus galiu pasakyti, kad, mano manymu, ministrė kompromituoja visą sveikatos sektorių, griauna ir gadina tai, ko pati nei kūrė, nei gali suvokti, ypač kai kurių institucijų ar priimtų sprendimų svarbos. Dabartinis ministrės elgesys panašus į dramblio griuvinėjimą porceliano fabrike, tik šį kartą vietoje porceliano pavojuje atsiduria žmonių sveikata ir visa sveikatos politika.
Šiandien išsiunčiau ministrei prašymą išbraukti mane iš visuomeninių patarėjų sąrašų, nes ministrei niekada jokių patarėjų nereikėjo ir ji, matyt, su niekuo nesirengia tartis. Jei toks noras būtų buvęs, būtų bent bandyta konsultuotis su sveikatos ekspertais, o ne skubėta priimti sunkiai suvokiamus sprendimus. Matyt, čia galima tik patvirtinti visiems gerai žinomą išmintį: kuo mažiau žinai, tuo daugiau žinai. Belieka tikėtis, kad Lietuva nėra nusipelniusi didelės bausmės ir ministrė ministerijoje neužsibus, juo labiau kad tai jau tampa tradicija šitoje institucijoje.
