Praėjus 25-eriems metams po įvykių Tiananmenio aikštėje verta ne tik aptarti jų priežastis, bet ir žvilgtelėti į tai, kaip tuometiniai įvykiai yra „prisimenami“ dabartinėje Kinijoje, taip pat – kokie iššūkiai laukia Kinijos valdančiojo elito siekiant išsaugoti vienvaldystę.
1989 m. Komunistų partijos teisėtumo krizė
Regis, turėtų būti netikėta, kad masiniai protestai reikalaujant politinių reformų Kinijoje kilo Deng Xiaoping‘o – Kinijos reformatoriaus, politinio lyderio 1978–1992 m., pakeitusio šalį ir padėjusio pamatus beprecedenčiam Kinijos ekonomikos kilimui – valdymo laikotarpiu, tačiau iš tiesų tuo nereikėtų stebėtis. Nuo pat Mao Zedongo mirties 1976 m. Kinijos komunistų partija susiduria su ta pačia politine dilema: kaip suderinti Kinijos ekonomikos plėtrą ir iš to kylančius padarinius (didėjanti vidurinė klasė, informacijos sklaida, globalizacijos efektai ir t. t.) su vienpartinės politinės sistemos teisėtumu? Ideologiniame lygmenyje kyla ne mažesnė dilema: kaip suderinti kapitalistiniais principais grįstas ekonomines reformas su socializmo doktrina? Čia verta prisiminti, kad valdant Mao kapitalizmas tradiciškai buvo vaizduojamas kaip skurdo ir moralinio nuosmukio šaltinis, todėl Deng Xiaoping‘as paveldėjo išties rimtus iššūkius ideologiniame, ekonominiame ir partiniame lygmenyse.
Deng Xiaoping‘o pradėtos Kinijos „reformų ir atsivėrimo“ politikos esminis bruožas buvo reformos ekonomikos srityje išsaugant valstybės valdymą Komunistų partijos rankose. Galiausiai tai atvedė į Komunistų partijos teisėtumo krizę, pasiekusią kulminaciją 1989 metais. Maža to, tai kėlė rimtą įtampą partijos viduje, nes konservatyvusis blokas pasisakė prieš bet kokias ekonomines ir valdymo reformas ir laikė protestus jų padariniu. Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad protestai Kinijoje kilo dar gerokai prieš įvykius Tiananmenio aikštėje ir vyko jie anaiptol ne tik Pekine, bet ir keliose dešimtyse miestų visoje šalyje. Kibirkštis, sukėlusi protestų bangą, buvo populiaraus Komunistų partijos reformisto Hu Yaobang‘o mirtis 1989 m. balandžio 15 d., po kurios Pekino universitetų studentai išėjo į sostinės gatves, taip paskatindami protestus visoje Kinijoje.
Kinijos piliečių protestai atspindėjo platų spektrą prisikaupusių problemų: nusivylimą Komunistų partijos valdymu, įsišaknijusia korupcija, infliacija, laisvių suvaržymu, spaudos cenzūra ir t. t. Prisimindami tuometinius įvykius jų dalyviai dažnai pažymi nesitikėję, jog valdžia gali prieš taikius savo piliečius panaudoti jėgą. Vis dėlto kelias savaites trukusios demonstracijos buvo sutriuškintos naktį iš birželio 3 d. į 4 d. Tiananmenio aikštėje panaudojant brutalią jėgą protestuotojams išvaikyti. Kaip prisimena buvęs JAV ambasadorius Kinijoje Vinstonas Lordas, tuometinis Kinijos valdantysis elitas, bijodamas galimų nepaklusnumo atvejų, protestams numalšinti nedrįso naudoti Kinijos išlaisvinimo armijos padalinių, dislokuotų Pekine: buvo pasitelktos pajėgos iš už sostinės ribų. Šios pajėgos nebuvo taip gerai informuotos apie protestų motyvus, todėl jas buvo lengviau įtikinti, kad protestuotojai iš tiesų vykdė nusikalstamą veiklą ir turi būti sutriuškinti.[1] Tai yra labai įdomus ir iškalbingas faktas, rodantis, su kokio masto valdymo krize susidūrė režimas.
Nors tikslaus aukų skaičiaus Kinijos valdžia niekada nepateikė, manoma, kad jis gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Protestai Kinijoje buvo pakrikštyti „kontrrevoliuciniais“, apeliuojant į priešpriešą su Kinijos komunistine revoliucija, kuri atvedė į Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Po protestų išvaikymo sekė ilgas procesas: buvo suiminėjami ir įkalinami protestų lyderiai ir dalyviai.
Vis dėlto turbūt įdomiausia yra tai, kad po šių įvykių Kinijos komunistų partija – kurios galimybės išlikti valdžioje po tokio masto jėgos panaudojimo dažnai buvo vertinamos labai skeptiškai – sugebėjo išlaikyti valdžią ir netgi atkurti savo autoritetą. Ir nors atrodytų, kad tuo metu logiškas sprendimas būtų buvęs stabdyti bet kokias reformas, nes jos kelia neramumus (kaip tik tokia buvo konservatyvaus Komunistų partijos sparno nuomonė), Deng Xiaoping‘as pasirinko kitą kelią. Jis sugebėjo palaužti vidinę opoziciją partijoje, atgaivinti strigusias ekonomikos reformas, dar labiau paskatinusias ekonomikos kilimą, suteikti daugiau individualių laisvių Kinijos piliečiams ir taip sustiprinti Komunistų partijos autoritetą. Kitaip tariant, Deng Xiaoping‘as Kinijos visuomenei pasiūlė savotišką „tylųjį sandėrį“, kurio sąlygų, regis, tebesilaikoma ir šiandien: Komunistų partija suteiks ekonominį progresą ir kylančią individualią gerovę mainais į politines laisves.
Dar viena svarbi priemonė, prisidėjusi prie Kinijos režimo teisėtumo sustiprinimo, buvo 1989 m. pradėta „patriotinio švietimo“ kampanija. Jos imtasi pajutus, kad menksta Komunistų partijos autoritetas. Taip pat reikia turėti omenyje reformas, vykusias Sovietų Sąjungoje: jos neabejotinai skatino Kinijos visuomenę kelti valdančiojo elito teisėtumo klausimą, todėl buvo būtina rasti priemonių režimo palaikymui mobilizuoti. „Patriotinio švietimo“ kampanijos priemonėmis buvo ir tebėra (ji vykdoma iki šiol) stiprinami patriotiniai Kinijos jaunimo sentimentai ir Komunistų partijos teisėtumas išryškinant jos svarbą šalies plėtrai ir išsilaisvinant iš užsienio valstybių priespaudos.
Tebesitęsiantis Kinijos komunistų partijos valdymas skatina užduoti dar vieną klausimą: o kaip įvykiai Tiananmenio aikštėje yra prisimenami Kinijoje šiandien?
Pamiršti negalima prisiminti
Šių metų birželio 3 d. naujienų agentūra „Reuters“ savo svetainėje pateikė istoriją apie 77 metų Zhang Xianling, kuri yra viena iš grupės „Tiananmenio motinos“ įkūrėjų (ši grupė reikalavo atsakomybės už žuvusiuosius per protestų malšinimą). Prieš 25-erius metus jos sūnus, pasiėmęs filmavimo kamerą, išskubėjo į Tiananmeno aikštę, kaip pats tada sakė, „užfiksuoti istorijos“. Prieš išbėgdamas jis paklausė motinos, ar, jos manymu, armija atidengs ugnį, o ji atsakė, kad taip nemano. Po maždaug trijų valandų jis buvo nušautas. Praėjus ketvirčiui amžiaus, rengdamasi savo sūnaus žūties metinių minėjimui, Zhang Xianling yra visą parą saugoma 8 (!) policijos ir apsaugos darbuotojų. Moteris pažymi, kad šiais metais, minint įvykių Tiananmenio aikštėje dvidešimtpenkmetį, apsaugos priemonės yra beprecedentės (paprastai, artėjant kruvinų įvykių metinėms, buvo apsiribojama 3–5 pareigūnais).[2] Šis pavyzdys rodo, kad į bet kokį aktyvumo pasireiškimą įvykių Tiananmenio aikštėje atžvilgiu valdžia žiūri labai budriai. „Amnesty International“ duomenimis, rengiantis 25-osioms įvykių metinėms buvo suimti bent 66 žmonės, tarp jų ir visuomenei žinomi veikėjai (birželio 3 d. informacija).[3] Taip pat yra gausybė pranešimų apie blokuojamas žiniasklaidos priemones, ribojamą susirinkimų laisvę ir pan.
Įdomu, kad Kinijos valdžia nesiekia demonizuoti tuometinių protestuotojų, o, regis, tiesiog orveliškai bando ištrinti šį šalies istorijos puslapį. Užtenka apsilankyti vos keliuose valdžios kontroliuojamuose Kinijos naujienų anglų kalba tinklalapiuose[4], kad įsitikintum, jog apie įvykių Tiananmenio aikštėje 25-ąsias metines nėra pateikiama apskritai jokios informacijos. Jeigu jos nėra tinklalapiuose, skirtuose valstybės išorės auditorijai, tai neabejotinai jos nėra ir tinklalapiuose kinų kalba. Informacijos cenzūra, dar pridėjus „patriotinio švietimo“ kampanijos padarinius (selektyvų ir kryptingą istorinių faktų pateikimą), formuoja bendrą tendenciją – jaunoji Kinijos karta labai mažai žino apie tuometinius įvykius, o tie, kurie žino, arba bijo apie juos kalbėti, arba juos pateisina.
Ar „tylusis sandėris“ atlaikys iššūkius?
Pereinant prie šiandienos aktualijų ir svarstant klausimą, ar šiandien Kinijoje egzistuoja potencialas kilti tokio masto protestams kaip prieš 25 metus, reikia pasakyti, kad Kinija šiuo metu yra atsidūrusi ypatingoje padėtyje. Esminis šią padėtį apibrėžiantis faktorius yra Kinijos ekonomikos lėtėjimas (kuris, regis, turėtų tęstis ir toliau). Pirmąjį šių metų ketvirtį ekonomika augo 7,4 proc., tai Kinijos mastais yra kuklus rezultatas. Galima prognozuoti, kad, Kinijos valdančiajam režimui spartinant ekonomikos restruktūrizavimo reformas, ekonomikos augimas toliau lėtės. Kita vertus, nevykdant ekonominių reformų kyla labai didelė ekonomikos perkaitimo ir staigaus nuosmukio rizika.[5]
Šiuo atveju norom nenorom kyla klausimas, kas atsitiks su „tyliuoju sandėriu“ tarp valdančiojo elito ir Kinijos piliečių, jeigu ekonomikos augimas gerokai sulėtės. Kitaip tariant, ar valdantysis elitas sugebės užtikrinti savo kontrakto dalies laikymąsi (nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą), o jeigu ne – ar tai netaps nepasitenkinimo šaltiniu Kinijos visuomenėje? O jeigu taps, ar ji to nepasitenkinimo neišreikš gatvėse, reikalaudama pokyčių politinėje sistemoje? Vertėtų atsiminti ir tai, kad šis „sandėris“ buvo sėkmingas anaiptol ne visose Kinijos dalyse. Puikiausi to pavyzdžiai – Tibetas ir Sindziangas: į šiuos regionus yra pumpuojami pinigai, vykdoma infrastruktūros modernizacija ir pan., tačiau čia gyvenančios tautinės mažumos vis tiek neatsisakė laisvės troškimo. Tai yra iš tiesų labai nemažas iššūkis Kinijos komunistų partijai.
Nors keičiantis Kinijos valdančiajam elitui buvo nemažai spekuliuojama apie potencialias politines reformas Kinijoje (reiškiančias pirmiausia individualių laisvių išplėtimą), tai greičiausiai yra visiškai nepagrįsta. Praėjus pusantrų metų po Kinijos komunistų partijos lyderių kaitos galima pasakyti, kad Xi Jinping‘as labai greitai konsolidavo savo galią ir dažnai yra traktuojamas kaip stipriausias lyderis nuo Deng Xiaoping‘o laikų. Tai rodo, kad Kinijos valdžia iš tiesų jaučia spaudimą, taip pat siekia kuo labiau sustiprinti išorinę ir vidinę kontrolę (partijos, karinių pajėgų ir pan.), kuri būtina siekiant likviduoti opoziciją reformų vykdymo ar ekonominio nuosmukio laikotarpiu.
Korupcija, vienas iš esminių faktorių, įplieskusių protestus prieš 25 metus, Kinijoje tebėra milžiniška piktžaizdė, kurstanti gyventojų nepasitenkinimą. Tiesa, čia būtina pridurti, kad Xi Jinping‘as nuo pat savo valdymo pradžios paskelbė griežtą kovos su korupcija kampaniją, kuri palietė net pačius aukščiausius Komunistų partijos atstovus. Vis dėlto, kai korupcija tokio masto, greitų pokyčių tikėtis neverta. Kartu Xi Jinping‘o veiksmai neabejotinai kelia įtampą Komunistų partijos viduje, nes aukščiausi jos atstovai anksčiau nebuvo liečiami. Prie kovos su korupcija pridėjus dar ir siekį vykdyti ekonomines reformas, įtampa tarp labai galingų politinių ir ekonominių grupių praktiškai neišvengiama. Todėl Xi Jinping‘o laukia rimtas išbandymas siekiant subalansuoti Kinijos žmonių lūkesčius ir galingų elitų interesus.
Kita svarbi problema yra aplinkos užterštumas, ji kelia didelį Kinijos žmonių nepasitenkinimą, kuris pasireiškia nuolatiniais protestais (tiesa, paprastai lokaliais, nedideliais ir lengvai kontroliuojamais). Kinijos valdžia šią problemą vertina labai rimtai ir jos sprendimui skiria vis didesnes lėšas (pavyzdžiui, Kinija yra didžiausia pasaulyje investuotoja į žaliąsias technologijas). Vis dėlto tarša (oro, vandens, grunto) yra tokio masto, kad kyla klausimas, kiek dešimtmečių prireiks ekonomikai restruktūrizuoti ir aplinkos atžvilgiu tvariai Kinijos plėtrai užtikrinti, o svarbiausia – taršos padariniams sumažinti.
Apibendrinant būtina pridurti, kad per pastaruosius 25 metus Kinija padarė milžinišką ekonominį progresą, taip pat nenuginčijama pažanga buvo padaryta ir žmogaus teisių bei laisvių srityje (paskutiniai epizodai – darbo stovyklų uždarymas, „vieno vaiko politikos“ sušvelninimas ir pan.). Tačiau įtampų visuomenėje taip pat yra prisikaupę nemažai. Prie kelių minėtų įtampos katalizatorių (lėtėjanti ekonomika, nepasitenkinimas korupcija ir aplinkos tarša) reikėtų pridėti ir tai, kad informacinės technologijos (nors ir ribojant jų naudojimą) suteikia platformą nuolatinei idėjų ir nuomonių cirkuliacijai bei pilietinės visuomenės brendimui. Taip pat Kinijoje sparčiau auga išsilavinusi, po pasaulį keliaujanti ir įvykius sekanti vidurinė klasė. Visi šie veiksniai didina spaudimą Kinijos valdančiajam elitui. Ar jis sugebės susitvarkyti su kylančiais iššūkiais ir išsaugoti Komunistų partijos legitimumą – klausimas lieka neatsakytas. Vis dėlto pabaigai norisi pridurti, kad būtina stebėti potencialiai labai pavojingą taktiką, kurios gali griebtis (ir, regis, tai jau daro) Kinijos valdantysis elitas, siekdamas mobilizuoti paramą sau, – nacionalistinių sentimentų kurstymą. Visuomenėje, kurioje per švietimo sistemą nuolatos pabrėžiamos kitų valstybių (pavyzdžiui, Japonijos) Kinijai padarytos skriaudos, nacionalistiniai sentimentai gali būti labai galinga mobilizavimo priemonė, padedanti pateisinti veiksmus ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje.
[1] Zachary Keck, Tiananmen: Deng Xiaoping Clearly Wanted to Make a Statement, The Diplomat, 4 June, 2014.
[2] Wary China keeps close watch as Tiananmen anniversary arrives, Reuters,3 June, 2014.
[3] Tiananmen crackdown: Repression intensifies on eve of 25th anniversary, Amnesty International, 3 June, 2014.
[4] Tikrinta 2014 06 04: http://www.xinhuanet.com/english/, http://english.peopledaily.com.cn/, http://search.china.org.cn/.
[5] Plačiau apie Kinijos ekonomikos problemas: Rimvydas Ragauskas, Kinijos ekonomikos pagirios (I–II dalys), 2013, http://geopolitika.lt/?artc=6189, http://geopolitika.lt/?artc=6203.
