Pavasarį yra daug paukščių vardais – Gandro, Pempės ir kitų - pavadintų dienų ir tik viena – kovo 10-oji – intriguojančiu Keturiasdešimties paukščių pavadinimu. Nes sakoma, kad tą dieną jau turėtų būti tiek sugrįžusių iš žiemojimo paukščių.
Beje, bažnyčia šią dieną vadina 40 šventųjų kankinių diena.
Tačiau kai kovo 10-osios išvakarėse nakties temperatūra siekia iki 15 laipsnių šalčio, o bulvare nė kiek per dieną nenutirpsta apledėjusio sniego krūvos, kur tie keturiasdešimt paukščių, pranašaujančių pavasarį, suskrido?
Paukščių dienos ir giesmės – dar ne pavasaris
Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ narys, paukščių žinovas Vidmantas Lopeta, paklaustas, gal paukščiai kol kas ne į miestus, o į miškus prie Bazilionų kol kas leidžiasi, tik juokiasi: „Nemačiau dar nė vieno iš tų keturiasdešimties: nei plaukiojančių gulbių, kurios kai kuriais metais jau vasario pabaigoje parskrisdavo, nei giedančių negirdėjau, nors rytą ėjau tris kilometrus – klausiausi, gal kurį išgirsiu... Ir nė vieno. Dar tiesiog pas mus žiema, gal tik kur šilčiau – pajūry ar Žuvinte – kas ir parskrido...“
Apskritai Vidmantas Lopeta atsargiai vertina ir dienos pavadinimą „keturiasdešimties paukščių“ („Sakoma, kad turi būti kovo 10 dieną grįžusių keturiasdešimt paukščių, bet ar turima omeny tiek parskridusių vienetų, ar tiek rūšių, nes jei rūšių – tai neįmanomas dalykas“.), ir datą („Kodėl taip ši diena vadinasi ir kodėl būtent tokia diena jai parinkta, gal koks etnologas ir galėtų atsakyti, gal seniau kitoks kalendorius buvo“.).
Paukščių žinovas nesiryžta ir pats įvardyti, kada paukščiai vis dėlto parskris iš šiltųjų kraštų. „Pavyzdžiui, vieversiai, kurie anksčiausiai parskrenda, vienais metais buvo parskridę vasario 22-ąją, bet dažniausiai pasirodo per Šventąjį Kazimierą, tai yra, kovo 4 dieną, - vartydamas savo užrašus sako Vidmantas Lopeta. - O šiemet jie gali kovo viduryje parskristi. Bet tik – gali. Paskui turėtų pasirodyti kovai, varnėnai, pempės. Ir jie dažniausiai sugrįžta maždaug kalendoriuje nurodytą dieną: gandrai kovo 25-ąją, per Gandro dieną, pempės – kovo 19-ąją, per Šventąjį Juozapą. Taip, kai kurios kalendorinės dienos yra pagrįstai vadinamos paukščių vardais“.
Be to, dar paaiškina, kad paukščių giesmės dar nereiškia, jog atėjo pavasaris – giesmėmis paukščiai reaguoja tik į ilgėjančią dieną...
Gal pasikeitęs kalendorius
Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Diana Martinaitienė irgi abejoja, ar kovo 10-ąją gali parskristi tie keturiasdešimties rūšių paukščiai. „Gal seniau kitu kalendoriumi vadovautasi – juk Grigaliaus kalendorių pakeitus dvi savaites į priekį pasislinkome, - svarsto etnologė. - O gal senovės lietuviai ir nešvęsdavo šios šventės būtent kovo 10-ąją. Gal tik tada, kai visi keturiasdešimt paukščių parskrisdavo.“
Dianos Martinaitienės nuomone, Keturiasdešimties paukščių diena buvusi viena iš smulkesnių ir tik pažymėtinų dienų, todėl su rimtesnėmis apeigomis nesusijusi, o jei tokių ir būta, tai jau užsimiršę. Labiausiai tikėtina, kad mūsų protėviai žemdirbiai tą dieną spėdavę būsimus orus ir laikęsi tam tikrų apribojimų, kad nepakenktų ateinančių metų derliui.
„O kodėl diena pavadinta Keturiasdešimties paukščių vardu, nors aš manau, kad iš Lietuvos išskrenda į Pietus žiemoti daugiau rūšių, sunku atsakyti, - sako etnologė. - Lyg ir nelabai šis skaičius „keturiasdešimt“ susijęs ir su senąja lietuvių kultūra: labiau buvo pažymimos 42 dienos. Štai ir vaikas nuo gimimo 42 dienas buvo saugomas nuo visų kaip labiausiai pažeidžiamas, ir po žmogaus mirties praėjus 42 dienoms vykdavo apeigos, kurios dabar virto „keturnedėliu“, nors senovėje savaitė buvo devynių dienų“.
Diena pasiruošti Velykoms
Tačiau ar parskrisdavo, ar neparskrisdavo kovo 10 dieną tos keturios dešimtys paukščių, sako Diana Martinaitienė, senovėje mūsų kaimynai joniškiečiai tikėjo, kad jei Keturiasdešimties paukščių dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų, jei lyja - tai gegužės mėnesį pašals...
Kitame Lietuvos pakraštyje šeimininkės kovo 10-ąją būtinai iškepdavo 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų.
„Na, o skuodiškiai tą dieną laikėsi griežtos taisyklės: „Jei tą dieną kur danginsies - tai visus metus kariausi“. Jie tikėjo, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavęs užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Bet atrodo, kad tai yra labiau susiję su bažnytine Keturiasdešimties šventųjų kankinių diena, - primena etnologė ir netikėtai išsako hipotezę: - Ko gero, tą dieną švęsdavo, nes laukdavo, kad parskridę paukščiai neišsigąstų, prisileistų žmones, kai jie pradės rinkti jų natūraliai margus kiaušinius Velykoms.“
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
