Savaitgalį žiniasklaidoje paskelbti “Vilmorus” visuomenės apklausų duomenys parodė, kad po kelių mėnesių vėl pradėjo kilti Rolando Pakso reitingas. Kad tai ne statistinė paklaida, rodo, jog pasitikėjimas prezidentu išaugo daugiau nei 3 proc. Taip pat išaugo pasitikėjimas prezidento institucija. Be to, liberaldemokratų partija taip pat populiaresnė nei praėjusį mėnesį.
Viešosios opinijos duomenis galime laikyti rezultatu, pagal kurį galima vertinti tam tikro politinio proceso laikotarpio pergales ir pralaimėjimus, o prezidento komanda prieš oponentus šį varžybų “kėlinį” dėl visuomenės nuomonės palankumo išlošė.
Kokias galime daryti pirmines išvadas?
Pirmoji būtų ta, kad tinkamai ir kryptingai naudojamos viešųjų ryšių technologijos, šiuo atveju politikos srityje, tikrai veikia (“Imkite jas ir naudokite!” - pasakytų M. M., jei dirbtų PR srityje). Ką jau kalbėti apie tai, kad yra keletas šios srities taisyklių, kurių visuomet reikia laikytis. Kaip antai: kad ir kokia sudėtinga bei nepalanki būtų situacija, neatsisakyk kalbėtis su žiniasklaida ir pateik savo įvykių bei faktų interpretaciją. Anksčiau, nuo praėjusiųjų iki minėtų visuomenės tyrimų, R. Paksas vengė kalbėtis su žurnalistais ir rengti spaudos konferencijas, o dabar pradėjo. Rezultatai akivaizdūs - reitingai pajudėjo į viršų.
Antroji - reikia labiau įsiklausyti į tai, ką sako visuomenės nuomonės tyrėjai. Net ir tais atvejais, jei jie sako, kad jūsų veiksmai nėra patys geriausi. Dar šio mėnesio viduryje šios srities atstovų tendencijos, kokios buvo paskelbtos spaudoje, buvo pranašautos.
Trečioji - Lietuvoje populiarų politiką sunku įveikti moralizavimu (kad ir kokiais faktais tai būtų pagrįsta). Apie tai byloja neilga nepriklausomos Lietuvos politinių kovų istorija. 1992 m. eskaluojant įvairias “fobijas” dešinė nesėkmingai mėgino rinkėjus atgrasyti nuo kairės, tačiau patyrė triuškinamą pralaimėjimą. 1993 m. taip pat nesėkmingai mėginta rinkėjus atbaidyti nuo Algirdo Brazausko. Galiausiai Valdo Adamkaus pralaimėjimas prezidento rinkimuose, kai rinkėjus siekta atgrasyti nuo R. Pakso akcentuojant, kad jis populistas. Vėl nesėkmingai.
Šiandien toliau visu frontu vyksta radijo ir TV pokalbiai populizmo tema, ieškoma jo veiksmingumo priežasčių ir vaistų nuo jo. Kiek tai buvo efektyvu, kalba faktai: nustojo kristi ir pradėjo kilti ne tik R. Pakso, Prezidentūros ir liberaldemokratų, bet ir toliau kyla naujosios Darbo partijos populiarumas. Tenka pripažinti, rezultatai priešingi siektiems tikslams. O tai reiškia, kad antipopulistinė strategija daugeliu atveju nebuvo sėkminga. Panašu, kad kaltinimai “populizmu” neturi to užtaiso, su kuriuo iššautas šūvis pasiektų taikinį.
Tiesa, paskutiniu metu yra požymių, kad mėginama tokią strategiją keisti. Iš pradžių Mečys Laurinkus “Veido” žurnale davė užuominą, kad nuo šalutinių detalių reikia grįžti prie esmės. Tokį pat raginimą, primindamas skandalo niuansus, spaudoje išdėstė grėsmes nacionaliniam saugumui tyrusios komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas. “Spaudos klube” M. Laurinkus dar kartą padarė tą patį ir pateikė naujų faktų: greičiausiai taip buvo mėginta sugrąžinti prie esmės (A. Sakalo komisijos 6 punktų išvadų), mėginant sukelti slopstantį susidomėjimą šia tema.
Tuo tarpu Prezidentūra toliau vadovaujasi pasiteisinusia strategija. Kaip parodė šį pirmadienį surengta R. Pakso spaudos konferencija, į priekį siekiama iškelti visuomenei aktualius klausimus: žemės grąžinimas, šeimos ir vaiko teisių apsauga, atominės elektrinės ateitis ir pan.
Galima prognozuoti, kad taip siekiama, jog politinėje dienotvarkėje įsivyrautų ekonominiai-socialiniai klausimai. Taip kaltinimai Prezidentūrai būtų visiškai nustumti į antrą planą, o apkaltos procesas pavirstų oponentų balastu: prezidentas sprendžia aktualius visuomenei klausimus, o oponentai jį nori atstatydinti.
