Mintis apie šį tekstą kilo po vienos diskusijos, kurioje dalyvavo taip save vadinantys ar kitų vadinami „jaunimo lyderiai“, tačiau parašyti jį privertė diskusija su seneliu. Mano senelis jau senas žmogus, savo gyvenime matęs ir šilta, ir šalta, užėmęs įvairias atsakingas pareigas, todėl į mūsų valstybėje – Lietuvoje vykstančius procesus turi aiškų ir nedviprasmišką požiūrį. Jis pasakė: Lietuvoje krizė. Galbūt net tragedija.
Vienkiemiuose žudomi vieniši seneliai, gatvėse užpuldinėjami žmonės – kriminogeninė padėtis bloga. Pensijos mažos, atlyginimai taip pat, jų augimas nepatenkina žmonių lūkesčių – finansinė padėtis bloga. Darbo nėra. (Kiti sako – darbuotojų nėra, suprask, kad gudrus.) Per metus iš Lietuvos išvažiuoja keli šimtai tūkstančių žmonių. Daugiausia jaunų – tų, kurie turėtų uždirbti pensijas jau nebegalintiems dirbti. Blogai. Valdžia tarnauja tik interesų grupėms, o turtas ir pinigai telkiami kelių grupių rankose. Miestuose – kamščiai. Kaimuose – geria. Petrikas pinigų grąžinti veikiausiai nebesugebės. „Prarastoji“ karta nuolat apie save primena per rinkimus vėl išrinkdama (kadangi kita visuomenės dalis tiesiog neina balsuoti) blogą ir nepatikimą Seimo ar savivaldybės narį arba prezidentą.
Su tokiu išvardytu bėdų krepšeliu ir teiginiu: „Aš viską padarysiu kitaip“ galima eiti ir į būsimus rinkimus. Manau, išrinktų. (Pavyzdžiui, Viktorą išrinko. Beje, ir Vytautą Š. su barzda išrinko. Ir net Murzą išrinko). Todėl, būdamas optimistas, tikintis kažkokiais idealais ir vedamas kuo nuoširdžiausio noro savo namų tokiomis juodomis spalvomis nepiešti, puoliau ginti Lietuvą – esminis teiginys buvo „Lietuvoje gera“. Tačiau vėliau, jau po ginčo, kada taip norisi įrodyti savo tiesą, pagalvojau – o teisybės senelio žodžiuose vis dėlto yra. Neatsisakiau teiginio, kad Lietuvoje gera, tiesiog su visuomene (taigi ir su Lietuva) kažkas ne taip.
Lietuviai nesišypso ir yra pilki, todėl gražiausios merginos apsimeta suvedžiotomis ir išvažiuoja laimės ieškoti arabų šypsenose. Lietuvės susideda su „babajais“ ar šiaip užsieniečiais, todėl lietuviai kerpa trumpai galvas ir eina į karą – keršyti. Kadangi savam Lietuvos kaime užsienietį rasti sunku – mušasi tarpusavyje. Kartais iki galo. Tai būdinga ir miestams, nors čia užsienietį sutikti lengviau. Tačiau koks galų gale skirtumas, kam galvon duoti. Dar geriau, kai iškovojamas koks mobilusis trofėjus, tačiau ir be jo smagu šiaip pasimušti. Dar jauni jie pradeda gerti ir šlykščiai keiktis. Kai kuriems pasiseka užaugti ir didžiausiu jų tikslu tampa įstoti kur nors (bet kur, svarbu įstoti). Tada išvažiuoti kur nors (greičiausiai į Didžiąją Britaniją, JAV, Airiją, blogiausiu atveju į Ispaniją). Dar mažesnei kai kurių daliai pasiseka suvokti, kur jie nori įstoti, ką nori veikti gyvenime. Tada jie pasineria į verslą ir „deda“ ant likusios visuomenės. Bendraudami tarpusavyje, organizuodami „golden youth“ vakarėlius formuoja naują lietuvišką elitą, mokydamiesi gyventi pagal jau nerašytas taisykles – imk pats, tačiau dalykis ir su kitais. Tampa norma stebėtis, kodėl bandoma kelti į viešumą nešvarius sandorius vargšų politikų, kurie juk tiek gero padarė tautai, valstybei ar miestams. Dar dalis tų apsisprendusiųjų tampa vadinamaisiais jaunimo lyderiais ir nori tapti ateities valstybės lyderiais arba būti tokiais kaip dabartiniai. Tam, kad nieko nekeistų. Nes status quo yra aiški būsena. Tada lengviau išmokti, kaip efektyviau įsisavinti lėšas. Struktūrines ir „abonentines“. Todėl jaunajam politikui svarbu (mokytis) kalbėti taip, kaip vyresnėliai kalba.
Todėl retas jaunasis politikas ar jaunasis lyderis (pats save vadinantis ar kitų pavadintas) GARSIAI ir AIŠKIAI paklaus – JAUNIME, KAS JUMS YRA?!
Kokio galo miegam? Kodėl ir vėl kažkieno draugą, o gal ir patį suspardė prie pat klubo (su apsauginiais) kokių nors debilų gauja? Kodėl į dar vieną klasės ar kurso susitikimą atvyko mažiau bendraklasių, nes išvažiavo kažkur į kairę žemėlapyje su mintimi nebegrįžti? Kodėl kelintose žiniose iš eilės pranešama apie eilinį girto vairuotojo sukeltą įvykį, per kurį žuvo kieno nors mama, dukra, sūnus, tėvas, brolis, sesuo, žmona, vyras? Kodėl ir vėl noras į nors vieną tautai ir valstybei svarbų klausimą atsakyti referendume neišsipildė, nes mes (na, gerai – LRS nariai) norime būti pirmi (pajuokos objektai) Europoje? Kodėl bijoma tą referendumą organizuoti (kodėl kažkas sakys „taip“ arba „ne“ už pakelį skalbimo miltelių, o kažkas uždės paukščiuką prie pavardės už dešimt litų)? Kodėl ir vėl autobuso stotelėje kelių, o gal ir keliolikos žmonių akivaizdoje sukalė žmogų? Kodėl didžiajai daliai tavo draugų visiškai nusispjauti į tai, kas darosi Seime, Vyriausybėje, nors ten priimami jiems svarbūs įstatymai? Kodėl, kai visi rajono gyventojai žino, kas yra „mafiozas“, policijai vis dar trūksta įrodymų? Kodėl ir vėl, kai bus rinkimai, jaunų žmonių prie balsadėžių ateis minimalus skaičius, o dar mažiau jų žinos, kodėl balsuoja už tuos, už kuriuos balsuoja? Kodėl ir vėl sakysime – „jie“ sugriovė, „jie“ tegu ir galvoja, kaip atstatyti?
Kodėl ir vėl galų gale apkaltinsim valdžią, sistemą, kitus, lietingą orą ir paliksim viską status quo?
Prisimindamas diskusiją, kurioje dalyvavo save vadinantys ar kitų pavadinti jaunimo lyderiai, galėčiau sau atsakyti – todėl, kad Sąjūdis praėjo, Prahos pavasario pas mus nebus, su Vietnamu nekariaujame, tai ir reikalo revoliucijoms nėra.
Tačiau prisimindamas diskusiją su seneliu, kuris, nors ir senas, yra protingesnis už bet kurį taip save vadinantį ar kitų pavadintą jaunimo lyderį, turiu atsakyti kitaip – kariaujame, tik ne su Vietnamu, o su idiotais ir parazitais (nelygu kokio laipsnio – ar mobiliųjų trofėjų medžiotojais ar sklypų ir/ar viešbučių užvaldytojais), kurių apstu mūsų visuomenėje, Prahos pavasariui Lietuvoje metas atėjo, tik reikia apie tai paskleisti žinią, o Sąjūdis niekada nepraeina – skiriasi tik tikslai, kurių norima juo pasiekti.
Jaunime, gyvas? Visi, kurie vargsta Didžiojoje Britanijoje statybose; kurie triūsia ir kala neblogus pinigus JAV, prižiūrėdami senelius, vairuodami sunkvežimius; kuriems neblogai sekasi Airijos biuruose ar Vokietijos universitetuose; kurie eina į „Brodvėjų“, „Gravity“, „b.o.“, „Exit“; kurie vaikščioja bulvaru, bičiuliaujasi su NATO mechanikais; kurie būna „Egiveloj“; kurie kiekvieną rytą derina marškinius prie kostiumo, važiuoja dvi valandas į darbą, kuriame praleidžia jų penkiolika; kurie miega iki keturių, kad galėtų dirbti per naktį; kurie užsiima muzika ar kuria filmus; kurie vadovauja savo verslui; kurie dirba valstybės tarnautojais; kurie prisideda prie įstatymų leidybos; kurie myli savo šalį; kurie galvoja apie ateitį; kurie rašo tekstus ar tiesiog kuria ir veikia – mokyklose, kolegijose, universitetuose, darbuose, šeimose, klubuose, užsienyje, Lietuvoje, svečiuose, namie – kas, jei ne mes, gali ir turi padaryti taip, kad į rinkimus nebeitų žmogėnai, nešdami blogio mantrą (žr. antrą pastraipą), ir žinotų, kad tai veiks? Kas, jei ne mes, turi mesti iššūkį „budulizmui“ ir nužmogėjimui? Kas, jei ne mes, turi telkti visus gerus ir kurti siekiančius žmones? Kas, jei ne mes, turi jausti atsakomybę už save, savo šalį, jos ateitį? Kas, jei ne mes, turime tai pradėti daryti dabar, kol dar jaučiame vieni kitus ir savo šalį? Kas, jei ne mes ir kada, jei ne dabar išdrįsime pasakyti, kad pribrendo laikas pokyčių revoliucijai.
Nepriklausomybę pasiekė mūsų tėvai. Tada visi prigulėme pailsėti ir kažkaip užmigome. Tai gal atsibuskime ir pradėkime žadinti kitus. Antraip galime likti gulėti. Ilgai.
