Jau mėnuo kaip Lietuvos valdžioje vyksta politinis karas. Nuo 2007 m. kovo 15 d. prasidėję stiprūs mūšiai ne tik nesilpsta, bet netgi plečiasi. Tiesiogiai ir akivaizdžiai į kovos veiksmus įsitraukė beveik visos parlamentinės partijos palaikydamos vieną arba kitą pusę. Taip pat neliko abejingi visuomeniniai veikėjai ir žiniasklaida, kurie stengiasi padėti saviškiams nugalėti priešininkus. Žodžiu, valdantysis elitas kariauja.
Tuo metu absoliuti dauguma Lietuvos žmonių emocingai stebi politinius mūšius tiesiogiai neįsikišdami. Tai panašu į puikaus mafijinio serialo trilerį, kuriame vaidina realūs žmonės su neišgalvotomis pavardėmis ir kur nereikia profesionalių aktorių, nes šitame filme aktoriai (politikai) vaidina patys save. Kaip kiekvieno filmo kūrėjai siekia, kad filmas ir aktoriai būtų populiarūs, įdomūs, gražūs ir kitokie puikūs, taip ir šiame realybės filme politikai labai reaguoja į visuomenės nuomonę ir simpatijas siekdami parodyti savo švarumą, padorumą ir kitas teigiamas savybes. Manau, tas siekis tampa tarsi alyva į ugnį, todėl filmas pasidaro dar dramatiškesnis ir emocingesnis. Kadangi čia yra realus mafijinis filmas, o ne suvaidintas, kuriame žiūrovui yra viskas parodoma, tai reikia patiems suprasti ir susiorientuoti kas yra kas. Todėl reikia giliai panagrinėti ir gerai išmanyti vykstančius procesus.
Po A.Pociaus kalbos Seimo tribūnoje ir tyrimo medžiagos demonstravimo prezidentui, konservatoriai ir jų rėmėjai turėjo atremti smūgį ir pereiti į kontrpuolimą. Tas dabar matosi jiems pavyko, nes A.Matulevičius išteisintas, „Valstybininkų“ korupciniai ryšiai išviešinti ir apskritai visa kova perėjo į socialdemokratų teritoriją. Konservatoriai pradėjo reikalauti ne tik A.Pociaus atleidimo iš VSD vadovo pareigų, bet užsipuolė A.Janušką su „Dujotekana“ ir juos dengiančius socialdemokratus. Maža to, konservatoriai pradėjo grasinti sutarties su socialdemokratais nutraukimu ir netgi parodė nusiteikimą demontuoti sistemą. Bent kiek mąstančiam žmogui A.Kubiliaus nusiteikimas išardyti „sistemą“ kelia šypseną, nes šios „sistemos“ vienais iš pagrindinių kūrėjų buvo patys konservatoriai ir jų rėmėjai. Sistema, kuri iš tiesų dirba tik tam, kad klestėtų ir stiprėtų tik ji pati bei tie, kurie priklauso jų klanui. Todėl tokius pareiškimus reikia suprasti kaip „sistemos” jėgos centrų persistumdymo dalykus. Dabar jau socialdemokratai turėjo atstatyti svarstykles pakrypusias ne jų naudai. Jie atsidūrė sunkioje padėtyje, nes iš vienos pusės nepaprastai stiprūs ryšiai su „valstybininkais“, o iš kitos pusės gana naudingas susitarimas su konservatoriais, kuris leidžia socialdemokratams dominuoti valdančiojoje koalicijoje.
Nenorėdami smogti atsakomojo smūgio ir taip paleisti į viešumą naujų korupcijos ar nusikaltimų faktų, ko pasėkoje, žinoma, jie gautų panašią dozę grąžos- jie iškėlė pirmalaikių Seimo rinkimų idėją. Tai buvo nevykęs bandymas nuraminti įsipliekusias aistras ir nukreipti dėmesį. Rinkimai dabar visoms valdžioje esančioms partijoms nėra naudingi ir toks susidariusios problemos sprendimo būdas netinkamas. Tai ir parodė balsavimas Seime, kuriame dalyvavo tik devyni socialdemokratai ir priešlaikinių rinkimų idėja buvo atmesta. Tada pradėta ieškoti naujų partnerių, kurie padėtų išlaikyti veiklią Vyriausybę. Rimčiausiais kandidatais tapo Darbo partija, kuri labai nori sugrįžti į valdančiąją koaliciją. Bet turi dvi rimtas problemas, tai nesutarimai su „pilietininkais“ ir atsiribojimas nuo V.Uspaskich. Dabartiniai Darbo partijos vadovai supranta, kad reabilituoti V.Uspaskich gali tik Lietuvos valdžios „donų“ teigiamas sprendimas. Esu įsitikinęs, kad gavęs tokį sprendimą V.Uspaskich tuoj pat grįžtų į Lietuvą ir atsakytų į prokurorų klausimus. O šios baudžiamosios bylos rezultatai žinomi iš tokių bylų patirties.
Reikia pabrėžti, jog nei vienas politikas per 17 metų nebuvo nuteistas už korupciją, nes politikai veikia kaip grupuotės, turinčios valdžią ir pinigus. A.Butkevičiaus ir V.Martišausko atvejai yra pavieniai ir atidžiau pasižiūrėjus -jie veikė savarankiškai, tai yra be „donų“ sutikimo ir žinios. Dabar jau patys teisėsaugininkai televizijoje sutiko, kad jie pernelyg priklausomi nuo politikų, kurie lemia jų karjeras ir netgi likimus. Todėl su didžiąja korupcija jie kovoti nepajėgūs.
Tenka pastebėti, kad V.Adamkus leidžia kovojančioms jėgoms pačioms pasiekti taiką. Tai nereiškia, kad jis visai pasyvus. V.Adamkus matydamas, kad A.Pocius nenori išeiti, o Seimas panašus į „kiškius drąsuolius“ neteikdavo iki šiol dekreto dėl A.Pociaus atleidimo. Tokioje situacijoje reikia žinoti, kad Seimas tikrai pajėgus priimti ryžtingus sprendimus. Politikai norėdami nuraminti liaudį ir aistras nutarė ir vieningai priėmė rezoliuciją, kuria kreipiasi į šalies vadovą pakartotinai teikti dekretą dėl A.Pociaus atleidimo iš VSD vadovo pareigų.
Vis dėlto politinio karo eiga rodo, kad valdantysis elitas nors ir veikiamas emocijų ir įtampos, bet daugiau naujų korupcinių faktų apie savo priešus paleisti į viešumą vengia, nes visi jie puikiai supranta, kad tai pavojinga jiems visiems, kadangi liaudyje kiltų masinės revoliucinės nuotaikos. Tai bendras jų interesas. O, kad tokių faktų yra, tai aš pats girdėjau. Seime stebėdamas Vyriausybės valandą išgirdau Narkomanijos prevencijos komisijos pirmininkės kaltinimus Ministrui Pirmininkui, jog socialdemokratai dengia narkomafiją, kuri gamina tabletes.
Deja, žiniasklaida tam nesuteikė reikšmės, nors man tai pasirodė rimtas dalykas. Žinoma, tai mano subjektyvi nuomonė.
